Į darbą – neišmetant nė gramo CO2

Prieš daugiau nei metus rašėme, jog Vilnius paskelbtas švariausią orą turinčia Europos sostine. Jei miestas vis dar išsaugojo tokį titulą, vertėtų žmonėms, bent jau šiltuoju metų laiku darbą pasiekiantiems pėsčiomis, dviračiu, ar kitu aplinkos neteršiančiu būdu, paspausti ranką.

Ant dviračio – kostiumuotas bankininkas

Banko „Danske Bank“ marketingo specialistas Gabrielius Česonis galėtų į sausakimšą šalia banko įrengtą aikštelę atvairuoti prabangų automobilį. Tačiau jis prie stovo rakina bankui priklausantį dviratį, iš kurio krepšio išsiima tai dienai reikalingus dokumentus.

„Šis dviratis yra banko. Žinoma, aš turiu savo dviratį ir dažnai su juo važiuoju į darbą, tačiau džiaugiuosi, kad darbovietė suteikia galimybę ir darbo metu į susitikimus nuvykti dviračiu, – pasakoja banko atstovas. – Galų gale gražią vasaros dieną gali numinti papietauti ant žolytės, pasiėmęs kokį nors patiekalą išsinešimui, kad ir į kokį Vingio parką.“

Paklaustas, ar į oficialius susitikimus su banko klientais, verslo partneriais nesigėdija atminti dviračiu, G. Česonis tikina, jog dviratis nesukuria jokio diskomforto.

„Minu su kostiumu. Kostiumas man ir tinka, ir patinka. Kelnės visada gali būti paraitotos, tačiau šie dviračiai iš tiesų yra labai patogūs. Kelnių nesusidraskysi. Tiesa, per labai blogą orą niekas dviračiu ir nevažiuoja“, – kalbėjo vaikinas.

Vis dėto jis mestelėjo akmenį į savivaldybės daržą: „Vilniuje nėra dviračiams sukurtos infrastruktūros“.

G. Česonio teigimu, dažnai tenka važiuoti šaligatviu, kas būtų traktuojama kaip kelių eismo taisyklių pažeidimas. Dviračiai turėtų važiuoti gatvės pakraščiu, tačiau automobilių vairuotojai kartais tiesiog stumia dviratininkus nuo kelio.

„Juos erzina, kad toks mažas, šalia tokių didelių, painiojasi po „kojom, – vairuotojų požiūrį į dviratininkus atskleidė G. Česonis. – Aš stengiuosi važiuoti šaligatviais arba ten, kur yra dviračių takai. O čia situacija man palanki – gyvenu Antakalnyje ir ten tikrai gausu dviračių takų, į darbą (Saltoniškių gatvėje, – red. past.) atvykstu per 20 minučių.“

Dviratį banke reikia skubėti užsirezervuoti

„Danske Bank“ atstovas praėjusį rudenį dviratį į darbą mynė iki +6 laipsnių temperatūros.

„Gerai, kad buvo toks sausas ruduo. Baisiausias dalykas važiuojant dviračiu – bent jau man – purvas ir lietus. Tokiu atveju tektų persirenginėti, tai užtruktų laiko ir būtų nepatogu. Kadangi šis pavasaris atėjo labai greitai, net nebuvo klausimo, kada tą dviratį traukti – tiesiog vieną dieną nebebuvo sniego ir supratau – jau metas“, – prisimena vaikinas.

Paklaustas, kaip į tokią transporto priemonę žiūri kolegos bankininkai G. Česonis atskleidžia, jog yra kolegų, kurie dar spėja dviračiu į darželį nuvežti vaikus ir po to atminti į darbą.

„Tokioje didelėje organizacijoje manau, atsispindi visuomenės tendencijos – žmonių, kurie naudojasi dviračiais, vis daugėja“, – svarstė G. Česonis.

„Danske Bank“ bankas dviračius darbuotojų poreikiams įsigijo prieš trejus metus, specialiai pirkti lietuviškos bendrovės dviračiai.

Gabrieliaus teigimu, kolegos jau sunkiai pasidalina šias transporto priemones. Dviratį reikia iš anksto rezervuoti specialiame žurnale.

„Vilniuje žinant, kokie būna kamščiai ir žinant mūsų įtemptą darbo grafiką, dviratis neretai yra vienintelė „išsigelbėjimo“ priemonė. Mes dirbame centre, automobiliu į susitikimą tu važiuotum 30 minučių, dviračiu važiuoji 10-15 minučių. Vasara, kamščiai, karščiai – kam to?“, – retoriškai klausė pašnekovas.

Tas pats kamštis – tik ramiai

Jis teigė turintis asmeninį automobilį, tačiau važiuodamas juo išleistų maždaug 10 litų per dieną vien degalams. Vykstant į darbą visuomeniniu transportu kelionės kainuotų mažiausiai 100 litų per mėnesį.

Taigi Gabrielius skaičiuoja sutaupantis nuo 100 iki 220 litų per mėnesį, primindamas, kad automobilį dar kainuoja apdrausti, remontuoti.

Žiemos sezono metu vaikinas naudojasi viešuoju transportu.

„Mane erzina stovėti kamščiuose ir negalėti nieko kito daryti. Autobusas ar troleibusas, žinoma, važiuoja per tuos pačius kamščius, tačiau aš sėdžiu ir ramiai sau skaitau knygą. Turiu automobilį, tačiau juo naudojuosi tik tuomet, kai reikia nuvažiuoti kažkur, kur nėra viešojo transporto infrastruktūros“, – pokalbį pabaigė linksmai nusiteikęs G. Česonis.

Paspirtukas – nešiojama transporto priemonė

O štai kūrybinį darbą dirbanti Jevgenija Sidorevič konservatyvesnius vilniečius stebina po šaligatvius vingiuodama nedideliu paspirtuku.

Mergina sako paspirtuko privalumus supratusi, kai darbo reikalai ją nuvedė į Berlyną. Ten Jegvenija įsigijo pirmąjį paspirtuką už keliasdešimt eurų.

„Prieš tai metus važinėjau dviračiu. Bet vos užlipusi ant paspirtuko supratau, kad tai naujoji mano transporto priemonė. Dabar vargšas dviratis stovi nenaudojamas. Visas dėmesys – paspirtukui. Visiškai jokio nuovargio nejaučiu juo važinėdama. Jau antrus metus taip. Iki darbo man – gal pora kilometrų ir kelionė paspirtuku trunka maždaug 10 minučių. Na, jei giedra – gal 7 minutes, o jei lyja – ilgiau, nes tenka vienoje rankoje laikyti skėtį“, – dėstė mergina.

Jevgenija pademonstruoja, kaip apsisaugoti nuo lietaus važiuojant paspirtuku – tai ne dviratis, kurį iš bėdos gali vairuoti viena ranka, tačiau ji vienoje rankoje stengiasi išlaikyti ir vairą, ir skėtį.

„Kodėl iškeičiau dviratį į paspirtuką? Dviračiui prirakinti reikia geros spynos, o ir geras spynas kartais nulupa. Palikdama dviratį kažkur tiesiog nesaugiai jaučiuosi. O paspirtukas – toks kompaktiškas. Jį gali neštis visur, kur eini. Galiausiai jei pavargsti, gali sėsti į autobusą su paspirtuku rankoje. Jo vairas susistumia ir nusilenkia“, – demonstruoja mergina.

Kuo greičiau – tuo mažiau duobių

Jevgenija vardija gero paspirtuko požymius: kuo didesni ratai, tuo lengviau važiuoti, o kuo arčiau žemės plokštuma, ant kurios stovima – tuo mažiau nuvargsti spirdamasis.

„Važiuodama aš netgi pakeičiu kojas. Kažkodėl kas pabando pavažiuoti, svyra į šoną, neišlaiko. Keista – aš nepamenu, kad pradėdama važiuoti paspirtuku būčiau nelaikiusi lygsvaros“, – šypsosi mergina.

Geras paspirtukas, sako Jevgenija, kainuoja gana brangiai. Pirmasis 40 eurų kainavęs pirkinys, merginos teigimu, buvo labai prastas.

Lietuvoje ji kankinosi, kol atrado ne vaikiškų paspirtukų parduotuvę. Tačiau vos atradusi tiesiog iš vitrinos „išsitraukė“ patogų ir patvarų paspirtuką.

Elektroninėje parduotuvėje spirkis.lt. jų kainos svyruoja nuo 260 iki beveik 700 litų.

„Porą kartų kritau, porą kartų nusibalnojau kelius, – pasakoja mergina. – Tačiau važiuodamas dideliu greičiu jis peršoka visas duobes. Gal ir keistai skambės, tačiau svarbu per nelygų kelią važiuoti greitai“.

Nustebusių praeivių žvilgsnių Jevgenija daugiau sulaukdavo praėjusiais metais. Rodos, dabar vilniečiai pradeda priprasti prie paspirtukininkų. Mergina pasakoja dažniau ant paspirtukų matanti suaugusius vyrus, kurie kelyje šypsosi ir ženklais pasveikina bendramintę.

„Su pavydu stebėjau, kaip greit nušvilpei“, – sako Jevgenijai į darbą automobiliu atvykę bendradarbiai. Tačiau kol kas niekas iš jų nesiryžta griebti paspirtuko vairo į rankas.

„Kadangi daugiausia Vilniuje tenka būti aplink centrą, man ši transporto priemonė yra idealiausia. Aš ją galiu įsinešti į kavinę, į barą, į viešąjį transportą. Netgi kompiuterį vežiojuosi – jį kabinu paspirtuko priekyje. Ir pirkinius visus – taip pat. Na, gal dar reikėtų kokį stovą skėčiui susigalvoti, ir būtų idealu“, – juokiasi mergina.

7 kilometrai per dieną – ir šeimininkui, ir keturkojui

Kompanijoje „Kino komanda“ dirbantis Marius Steponėnas į darbą iš visų kalbintų pašnekovų keliauja ilgiausiai. Tačiau tik todėl, kad taikosi prie bendrakeleivio Vilniaus tempo.

Taksų veislės šuneliui atstumas nuo senamiesčio iki Antakalnyje esančio Šilo tilto atrodo keliskart ilgesnis.

M. Steponėnas skaičiuoja, jog kasdien pėsčiomis įveikia maždaug 7 kilometrus. Į darbą jis nukeliauja per valandą. Jei šuo lieka namuose – per 25 minutes. 

„Vilnius pavargsta, bet nusprendžiau, kad jis negali taip tiesiog namuose gulėti. Kadangi darbe jis man nekelia jokių problemų, nusprendžiau eiti kartu su juo. Taip vienu metu ir nueinu į darbą, ir pavedžioju šunį. Bėda ta, kad negaliu kartu su juo važiuoti su dviračiu – šuo tam per mažas, – dėstė vaikinas. – Užtat apgalvoju darbus, visiems, kam reikia, iš karto pasiskambinu. Nebūtina sėdėti darbo vietoje, kad padarytum kai kuriuos darbus.“

M. Steponėnas pėsčiomis į darbą keliauja nuo pavasario iki spalio mėnesio. Tiesą šįmet pavasaris gerokai vėlavo ir tai vilnietį, kaip ir daugelį lietuvių, erzino.

„Net siutas ėmė – tas pavasaris toks lietuviškas, pliurza tokia. Ir galvojau – na kodėl turiu tuo automobiliu važinėti, kodėl taip ilgai neatšyla. Jei gali eiti tokiu nuostabiu maršrutu…“ – prisiminė pašnekovas.

Lietus baisus tik taksui

Vaikinas į darbą vaikšto jau kelerius metus, nors atstumas vis ilgėja.

„Per penkerius metus mes maždaug du kartus keitėme darbo patalpas. Tai su tuo vaikščiojimu buvo įvairiai. Na, dabar tas pasivaikščiojimas – vienas iš ilgesnių. Anksčiau darbovietė buvo įsikūrusi centre. Tačiau džiaugiuosi, kad šiame Neries krante (Antakalnio pusėje, – red. past.) praretino medžius, iškirto sąšlavynus, žmonės išmynė takus ir atsirado tokia tarsi rekreacinė erdvė. Gamta mieste“, – džiaugėsi M. Steponėnas.

Lyjant jis teigia taip pat žygiuojantis pėsčiomis, o pastaruoju metu pamėgęs pasivaikščiojimus ir žiemą – tereikia tinkamos aprangos.

„Nebent jei labai lyja – gal tuomet vakare sugalvoji grįžti kokiu nors kitu būdu. Man tai tas pats – aš galiu ir lyjant eiti. Tik dėl šuns… jis vis tiek yra toks nedidelis gyvūnas. Ir žiemą su juo nepavyksta taip vaikščioti – tuomet palieku namuose“, – augintinį užjautė šeimininkas.

Vaikino automobilis stovi darbe ir yra skirtas tik skubiems darbo reikalams.Paklaustas apie nepatogumus, kylančius žygiuojant nemenką atstumą, M. Steponėnas tik purto galvą.

„Nesąmonė – žmogus nesukurtas sėdėti vienoje vietoje. Būtinai reikia judėti. Ypač dabar, kai yra kompiuteriai, tiek laiko prie jų prasėdime. Manau, kad važiuoja nebent tie, kam labai toli reikia važiuoti, kas neturi kitos galimybės, negali į darbą ateiti sušlapę. Bet vėlgi – darbas juk gali suteikti galimybę nusiprausti“, – svarstė M. Steponėnas.

Paklaustas, ar ryžtųsi kas rytą pėdinti dar ilgesnį atstumą vaikinas teigė, jog ėjimo ar važiavimo dviračiu atsisakytų nebent tuo atveju, jei reikėtų iš vieno pramoninio rajono pėsčiomis nukeliauti į kitą.