Eko energija Eko būstas Eko transportas Eko buitis Eko laisvalaikis Eko mada Eko pasaulis
Gidas » EKOSKOPAS

Verslumas kitaip. Prekyba taršos leidimais – pinigai sunkmečiu?

Šaltinis: OZONAS 

Autorė: Laura Dzelzyt ė

 
Kovoje su klimato kaita dažnai įvardijami priešai ir gynėjai. Pirmai grupei priskiriamos taršių industrijų įmonės, o gynėjams – aplinkos organizacijos ir valstybė. Bene pats radikaliausias sprendimas yra taršos apmokestinimas – taršos baudomis apkrauti energijos gamintojus, chemijos pramonę ir kitus sektorius. Tačiau ekonominės krizės akivaizdoje  šitaip kovojant su klimato kaita galima sunkiai besiverčiančias įmones privesti net prie bankroto.
 
Kitas būdas apsaugoti gamtą – pasitelkti vadinamus minkštuosius mechanizmus kuriant žaliąją ekonomiką.
 
Prekyba taršos leidimais yra vienas iš „minkštų“ būdų, kuomet su klimato kaita kovojama rinkos dėsniais paremtais mechanizmais. Įmonių tarša prilyginama išmetamo CO2 tonoms, o šios –aplinkos taršos vienetams (leidimams) (ES ATL). Jei įmonė investuoja į aplinkosaugines priemones ir mažina taršą, jai reikia įsigyti mažiau taršos leidimų, taigi –
mažesnės jos gamybos sąnaudos. Tad konkurencijos atžvilgiu žalios energetikos įmonės energija gali kainuoti mažiau, nei taršios įmonės.
 
Kova su klimato kaita – tai ne tik įvairios adaptacinės bei prevencinės priemonės globaliniam atšilimui stabdyti, bet ir nauja galimybė gauti finansinės naudos per prekybą taršos leidimais. Skamba keistai, tačiau tai nestebina nei prekyboje
dalyvaujančių įmonių, nei pasaulinių bankų, kasmet iš to uždirbančių milijonus eurų. Pasaulinė prekyba taršos leidimais (emisijomis) yra sparčiai auganti rinka. Laimi ir įmonės, ir valstybės: pinigai uždirbami su vadinamuoju aplinkosauginiu saugikliu. Prekyba emisijomis yra taršos mažinimo mechanizmas – modernizuojant įmonių gamybą, siekiant riboti į atmosferą išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekius.
 
Aplinkos ministerija, suprasdama diskusijos apie prekybą taršos leidimais reikmę, surengė tarptautinę konferenciją „Klimato kaita ir verslas: potencialas, perspektyvos ir galimybės“, į kurią sukvietė žinomus prekybos emisijomis ekspertus. Konferencijoje buvo mėginta apžvelgti finansinius ir teisinius rinkos aspektus, pristatyti šios srities reguliavimą Lietuvoje
bei pasidalinti Lietuvos, Rusijos ir Latvijos įmonių patirtimi dalyvaujant prekyboje. Pasaulinių bankų atstovai pateikė pavyzdžių, kaip įmonės gali generuoti finansinius srautus iš taršos leidimų, teisininkams įvardijus rizikos faktorius sudarinėjant tokio pobūdžio sandorius. Tarptautinės prekybos emisijomis asociacijos politikos vadovas papasakojo apie bendrąsias pasaulinės taršos leidimų rinkos tendencijas bei sąsajas su Europos Sąjungos apyvartinių taršos leidimų rinka, o aplinkos ministerija pristatė šių rinkų reguliavimo aspektus bei naująją valstybės Žaliųjų investicijų sistemą, kuria valstybė, prekiaudama taršos leidimais su kitomis šalimis, generuoja pinigus klimato kaitos programoms.
 
Tarptautinės prekybos emisijomis asociacijos politikos vadovas David Lunsford teigė, jog prekyba emisijomis greičiau nei per 10 metų taps didesnė nei naftos ar dujų rinka: net ekonominės krizės metu nuo 2005 iki 2008 metų prekybos  emisijomis apyvarta išaugo nuo 11 iki 126 milijardų dolerių.
 
Pats prekybos taršos emisijomis mechanizmas yra gana painus. Kioto protokolas numato ne vieną galimybę generuoti taršos leidimus. Taip pat egzistuoja atskira Europos Sąjungos prekybos sistema bei savanoriškos prekybos sistemos Naujojoje Zelandijoje, Japonijoje ir kai kuriose Amerikos valstijose. Prekyboje gali dalyvauti tiek įmonės, tiek valstybės. Lietuvos kaip valstybės potencialas yra 50 milijonų Kioto nustatytosios normos vienetų, kurių vertė gali svyruoti nuo 2 iki 10 eurų už vienetą. Taigi Žaliosios investavimo sistemos potencialas Lietuvoje gali būti skaičiuojamas milijonais.
 
Artėjant klimato kaitos susitarimo priėmimui Kopenhagoje, kuris turėtų pakeisti Kioto protokolą, diskutuojamas
klausimas, ar išliks senieji taršos leidimų generavimo mechanizmai, ar įmonės galės vystyti bendrai įgyvendinamus projektus, ar Lietuva galės prekiauti taršos leidimais.
 
Jau nuo 2013 metų pačioje Europos Sąjungoje prekybos reguliavimas sugriežtės, nauji sektoriai, kaip antai laivininkystė, aviacija, chemijos pramonė, bus įtraukti į prekybą taršos leidimais. Beje, kur kas mažiau leidimų bus dalijama dykai,  daugumą jų teks pirktis rinkoje. Taigi Lietuvos įmonės skatinamos labai realiai įvertinti savo galimybes mokėti už taršos leidimus ateityje ir jau dabar ieškoti būdų investuoti į taršos mažinimą gamyboje. Lietuvos įmonės, į Europos Sąjungos
rinką įėjusios 2005 metais, vangiai įvertino šios prekybos potencialą. Pirmajame periode įmonėms iš viso buvo suteikta per 35 milijonus apyvartinių taršos leidimų, iš kurių tik šiek tiek daugiau nei pusės joms prireikė padengti savo taršą.  Likusius jos galėjo parduoti. Dalis įmonių leidimais išties prekiavo, tačiau investicijos į gamybos „žalinimą“ buvo vangios.
 
Šiandien vidutinė vieno ES apyvartinio taršos leidimo kaina svyruoja nuo 12 iki 16 eurų, vadinasi, vienas milijonas papildomų parduotų leidimų įmonėms atneštų daugiau negu 15 milijonų eurų pelno. Negana to, operatoriams taip pat suteikiama galimybė savo veiklos ataskaitoje metų pabaigoje už taršą atsiskaityti ne tik ES ATL‘ais, bet ir kitais Kioto vienetais, kurie rinkoje yra pigesni. Įmonėms suteikta didelė laisvė valdyti ir disponuoti savo turimais taršos leidimais ir už taršą atsiskaityti mažiausiomis sąnaudomis.
 
Deutsche Bank savo apžvalgoje pastebėjo, kad taršos leidimų kaina yra tendencinga įmonių, parduodančių juos vienu metu, skaičiui. Jeigu tam tikrą mėnesį staiga rinkoje atsiranda didelė emisijų pasiūla, jų kaina krenta. Todėl subalansuotas ir strategiškai apsvarstytas kiekvienos įmonės turimų leidimų panaudojimas užtikrina didžiausią finansinę naudą. Brett Orlando prognozavo, jog nepaisant ekonominio nuosmukio ir krentančių naftos kainų, kurios iš dalies lemia ir taršos leidimų prekybą, Europos Sąjungos taršos vienetų kaina išsilaiko palyginti aukštai. Manoma, kad po 2013 metų taršos leidimų paklausa išaugs.
 
Pasak Barclays Capital pardavimų direktorės Harshika Patel, tiek Kioto vienetų, tiek ir ES ATL kainos patrigubės. Tokios prognozės reiškia, kad įmonėms labiau apsimoka dabar investuoti į „žaliąsias“ technologijas mažinant savo taršą ir taip  mažinti taršos leidimų reikmę.
 
Tačiau Lietuvos įmonės nėra įsigilinę į šios prekybos potencialią ir bijo rizikuoti. Protingas taršos leidimų investavimas ir valdymas gali atnešti ne tik pelno, bet ir generuoti investicijas į ilgalaikį taršos ir sąnaudų mažinimą įmonėje. Toks strateginis įmonių vadovų požiūris būtų svarbus norint likti konkurencingais ateityje ir savo produkciją tiekti mažiausiomis kainomis.
 
Yra įvairių būdų, kaip galima valdyti turimus leidimus. Tarpininkaujant bankui, galima sumažinti ir net eliminuoti taršos leidimų kainų svyravimo riziką ateityje. Leidimus galima parduoti vidutine tam tikro periodo kaina, galima skelbti aukcioną ir pan. Rinkos ekspertai yra linkę įmonei patarti ir padėti užsitikrinti geriausią pardavimo ar valdymo variantą.
 
Taršos leidimų rinka yra sparčiai besivystanti, joje savo nišą rado tiek valstybės, tiek prekyboje dalyvaujantys teršėjai, tiek brokeriai, agentai, bankai, investuotojai, projektų vykdytojai... Lietuva, nors nedidelė ir nauja šios rinkos dalyvė, taip pat gali sėkmingai dalyvauti šiame klimato kaitos kapitalistiniame žaidime, išnaudodama naujus būdus ir klodama kelią kiekvienos įmonės kapitalo didinimui.
Copyright © EkoIdėjos 2008 - 2009 All rights reserved.         CMS: easywebmanager