Eko energija Eko būstas Eko transportas Eko buitis Eko laisvalaikis Eko mada Eko pasaulis
Pradžia » Eko laisvalaikis

J. Tertelis. Gebėjimas žaisti gali būti gyvybiškai svarbus

2017-05-08

„Dėl kūrybiškumo nuslopinimo galite padėkoti tiems, kurie kažkada jums pasakė: „Užteks žaisti, eik mokytis“, – sako aktorius, režisierius, dramaturgas Justas Tertelis. Jo paties mėgstami vaikystės žaidimai suaugus tapo mėgstama profesija, ir jis iš visos širdies linki tėvams netrukdyti vaikų kūrybiškumui. 

Dabar populiariuose įvairiuose kūrybiškumo mokymuose suaugusiesiems kartais teigiama, kad visi vaikai yra kūrybiški, o augdami jie tą kūrybiškumą dažnai „pameta”. Ar tikrai taip yra: ar vaikai savaime yra kūrybiški, ar reikia juos mokyti tokiems būti?

Nežinau tų mokymų, apie kuriuos klausiate, nežinau, ar visi vaikai yra kūrybiški, bet tikrai žinau, kad absoliuti dauguma vaikų moka… žaisti. Ar pastebėjote, kada vaikai išmoksta žaisti? Ar juos kas nors to išmoko? Gebėjimas žaisti skirtingais tarpsniais vaikams yra labai svarbus. Gal net gyvybiškai svarbus. Kaip jūs manote, kam šis gebėjimas mums yra duotas? Būtent gebėjimas žaisti dažnai „pasimeta” ugdant žmogų. Žinome tą skambią frazę – vaikas žaisdamas mokosi pažinti šį pasaulį. Keista, tiesa? Žaisdamas mokosi. Kodėl šis būdas „nužudomas” vėlesniais žmogaus vystymosi etapais? Vėliau žmogus tik mokosi. Mokosi nebežaisdamas, „rimtai”. Kol žmogus yra mažas, atrodo, nereikia rūpintis tuo, jog jis moka žaisti. Tik kai užaugame, suprantame (arba ne), kad kažką praradome, kažkokią pilnatvę ir gyvenimo džiaugsmą. Hm, tada nusprendžiame, kad reiktų nueiti į „kūrybiškumo kursus“.

Didžioji dauguma meno pasaulio bei kuriančių profesijų žmonių (sąmoningai ar ne) suvokia, kad žaidimas (žodžiais, spalvomis, garsais, idėjomis, įvaizdžiais, informacija, personažais ir visu kuo tik įmanoma) yra raktas į vaizduotę, smalsumą, bendradarbiavimą, atkaklumą. Į visa tai, ką mes – suaugusieji, vadinam kūrybiškumu. Suaugę jau žiūrime į tai kaip į „naudingą” gebėjimą. Gebėjimą, kurį kažkur pametėme, pamiršome. Dėl savo kūrybiškumo nuslopinimo galite padėkoti tiems savo ugdytojams, kurie kažkada jums pasakė: „Užteks žaisti, eik mokytis.“

Žaidimas dažnai (ypač mūsų švietimo sistemoje) yra ne tik neįvertinamas, bet nuvertinamas ir klaidingai painiojamas su neatsakingumu, nerimtumu. Atvirkščiai, manau, tai yra labai rimta ir svarbu. Visi kūrybinių profesijų žmonės tai ir daro – žaidžia. Žaidžia atsakingai, profesionaliai ir už pinigus.

Tėvai, norėdami, kad jų vaikas būtų kūrybiškas, dažnai užrašo jį į daugybę būrelių, papildomų veiklų. Ar tai padeda kūrybiškumui? Viena vertus – plečiamas jo akiratis, bet, iš kitos pusės, vaiko dienotvarkė kartais atrodo tokia prigrūsta, kad joje laiko kūrybiškumui ir vaizduotei nebelieka.

Žinoma, šiuo klausimu kiekvienas turės savo nuomonę, bet aš manau, jeigu vaikas nori, reiktų suteikti visas sąlygas jam domėtis ir smalsauti. Pažinti, išbandyti kuo daugiau dalykų. Kitas reikalas, jei tai yra „tėvų planas“ ir vaikas bei jo norai yra neišgirstami. Čia galime pabandyti kiekvienas sau atsakyti: jei mane mano mylimas žmogus verstų per prievartą lankyti kokius nors kursus, kokie mano jausmai ir veiksmai tai lydėtų? Skirtumas tas, kad suaugę mes galime su tokiu „mylimu žmogumi“ diskutuoti, ginčytis, nustoti mylėti, galiausiai išsiskirti. O kaip tu gali nustoti mylėti tėtį ir mamą? Juk su jais negali išsiskirti. Vadinasi, reikia kažkaip su tuo pykčiu ir neteisybe tvarkytis pačiam, užgniaužti tai savo viduje.

Kitas pasitaikantis kraštutinumas, kai tėvai vaikui, regis, leidžia viską, nes taip nori skatinti kūrybiškumą. Kaip rasti balansą tarp to, kad vaikas tikrai būtų kūrybiškas, laisvai mąstytų, bet kartu visgi jaustų tam tikras ribas, kurių negalima peržengti?

Žinoma, „leidimas daryti viską” visiškai nebūtinai yra kūrybiškumo skatinimas. Į jūsų klausimą neįmanoma atsakyti, nes kiekvienas vaikas yra individualus. Juk visi vaikai yra skirtingi. Nėra vieno atsakymo, kiek, kada vaikui galima leisti ir kiek drausti. Ir bet kokie receptai čia gali būti klaidinantys. Galima tik įsiklausyti į kitų patirtis. Bet vis tiek tai yra didysis tėvų „džiaugsmas“ – derinti protą ir jausmus, nugalėti savo baimes ir įsivaizdavimus ir kiekvieną dieną surasti, kaip jūs sakot, „tą balansą“. Tai gali būti beprotiškai sunku arba beprotiškai įdomu. Priklauso nuo požiūrio, tiesa?

Kokios priemonės gali paskatinti vaikų kūrybiškumą? Ar jos visiems vienodos? Kaip suprasti, kas labiau tiks kokiam vaikui?

Vaikas pats jums pasakys. Jei rasite erdvę ir laiką jį išgirsti. Kūrybiškumo lavinimui nereikia daug. Kaip tik reikia labai mažai. Finansiškai kūrybiškumas yra prieinamas visiems (šypsosi). Viename interviu žurnalistė paklausė: „O ką jūs vaikystėje mėgote žaisti?“ Mano bičiulis pasakė, kad vaikystėje mėgo ieškoti visokiausių dėmių ant grindų ir visaip jas „pratęsdavo“, apipiešdavo, padarydavo paprasčiausias grindų dėmes gyvūnais, mašinomis ir pan. O aš vaikystėje mėgau žaidimus, kur buvo daugiau veiksmo, prisimenu, kad savo kambaryje esu keliavęs po džiungles, kovojęs su kryžiuočiais, esu netgi King Kongą nugalėjęs. Tai va, mano bičiulis užaugo ir tapo profesionaliu dizaineriu, aš tapau profesionaliu aktoriumi, režisieriumi, dramaturgu. Bet, žinoma, kai kalbame apie kūrybiškumą, visiškai nebūtinai kalbame apie menininkus. Juk kūrybiškumą galime atrasti labai daugelyje gyvenimo sričių, netgi kasdien parkuojant automobilį.

Ar gali būti, kad kai kurie vaikai iš tikrųjų tiesiog nekūrybiški ir nereikėtų jų spausti tokiais būti?

Spaudimas būti kūrybiškam yra tikrai labai keistas. Kūrybiškumui skleistis tiesiog turi būti sąlygos, erdvė. Kaip ir augalas, na, jei jam bus šilta, drėgna, bus šviesu ir pakankamai derlinga dirva… ar gali būti kad jis nepražys? Matyt, kad gali. Šiam pasauly visko būna.

Ką dar, kaip menininkas, galėtumėte patarti tėvams, norintiems, kad jų vaikai būtų kūrybiški?

Hm (šypsosi). Pradėkite nuo savęs. 
 
Dalintis

Komentarai



Vardas:* 
El. paštas: 
Komentaras:*
 

Copyright © EkoIdėjos 2008 - 2009 All rights reserved.         CMS: easywebmanager