Eko energija Eko būstas Eko transportas Eko buitis Eko laisvalaikis Eko mada Eko pasaulis
Pradžia » Eko laisvalaikis

Lioviausi žiūrėti į akis, bet tai Pasaulio neišgelbėjo

2017-05-12

Patyčios. Neretam tai itin skaudus žodis, o ir mokykliniai metai būtent dėl to ne visada atmintyje suskamba nostalgijos melodijomis. Įžeidinėjimai, atskirtis, psichologinis ir fizinis smurtas – tai, ką tenka iškęsti ne vienam paaugliui (ir ne tik jam). Jei atvirai, aš vis dar nesuprantu, kodėl ir dėl ko tai vyksta. Tad šįkart stengsiuosi kuo mažiau moralizuoti ar gąsdinti šiurpia statistika. Šio teksto tikslas paskatinti imtis veiksmų ir imtis jų šiandien.

„Tik nepaliesk šios rankenos“

Visi taip gerai žinome, koks patiekalas yra patyčios, ir dažniausiai jos patiekiamos karštos. Kas penktas vaikas mokykloje periodiškai patiria patyčių, o kas dvyliktas smurtą mokykloje patiria kasdien. Gal netgi tu buvai patyčių auka? Jei, laimei, šios etiketės išvengei, tačiau taip ir likai pasyvus stebėtojas, tai reiškia, jog buvai skriaudikas. Kodėl? Nes būti liudininku yra tas pat, kas būti bendrininku.

Aš pati buvau, o kartais tebebūnu skriaudikė. Mačiau begalę primityvių ir absurdiškų patyčių apraiškų. Girdėjau, kaip klasės draugai ant virvelės veria tariamas aukos „nuodėmes“, lipau į autobusą, kurio rankenos nebuvo galima liesti, nes ją prieš tai palietė auka. Ir aš negyniau, neužstojau, neliečiau rankenos. Gal todėl, kad pati bijojau persiristi už ribos, tačiau netgi ir tai nėra pasiteisinimas. Jei esi tas, iš kurio tyčiojamasi, privalai imtis veiksmų, jei esi stebėtojas – privalai imtis veiksmų, jei esi tas, kuris pastebi, nujaučia ar sužino – privalai imtis veiksmų. Tačiau kokių?

Ugdykime žmogiškumą, o ne piešimo įgūdžius

Dauguma mokyklų, be abejo, vyko patyčių prevenciją. Pamenu, savojoje piešdavome plakatus, kurdavome filmukus ir pan. Ar tai darydavote ir jūs? Visgi po plakatų pristatymų pradėjus skirstytis po klases, koridoriuose vėl pakvipdavo rūkstančiais pykčio padais. Tas pyktis šokinėdavo nuo vienos palangės ant kitos, o palubėmis imdavo sklandyti įžeidinėjimų kregždutės. Ir tai nebuvo taip jau romantiška. Atvirkščiai, tai šlykštu, amoralu ir žema. Mokytojai, vien piešiniai neveikia, juk ir patys tai matot. Gal metas pasukti kitu keliu?

Emociškai sunkūs filmai, individualūs jų aptarimai su mokiniu, gilinimasis į asmenines jo problemas, klasės mikroklimato analizė ir tobulinimas ne plakatų tepliojimais, o komandinėmis veiklomis. Itin svarbu puoselėti vaikų emocinį intelektą, jų suvokimą, kas yra gerai, o kas – ne, gebėjimą atpažinti emocijas ir jautrumą kito skausmui. Manau, svarbiausia vaikams ugdyti empatiją, žmogiškumą, pakantumą skirtumams, o ne dailės įgūdžius.

Tačiau ar mes patys esame pakankamai tolerantiški kitoniškumui? Atsakykime sau.

Ar aš visuomet sureaguoju į patyčias gatvėje, kavinėje, mieste, autobuse? Ar aš žinau, kaip teisingai sureaguoti į patyčias? Ar savo kalboje nevartoju rasistinių, homofobiškų posakių, juokelių? Ar galiu priimti kitą tokį, koks jis yra?

Vaikai – mūsų elgesio atspindys. Ir nesvarbu, kad jūs patys neturite vaikų, juk vis tiek vienaip ar kitaip su jais susiduriate gatvėje, Kovo 11-osios minėjimo koncerte, pirkdami kavą, keliaudami autobusu. Todėl metas sustoti ir pamąstyti, ar tikrai darau viską, kad pats save teisingu žmogumi vadinčiau?

Ką daryti, kai neberandu kelio

Jei liausimės žiūrėti skriaudikui į akis ir priimsime jo elgesį kaip savaime suprantamą, situacija nepasikeis. Toks elgesys nėra teisingas, jis turi pasikeisti ir jį pakeisti įmanoma. Tikiu tuo. Todėl keletas svarbių patarimų, ką daryti, jei patiri patyčių.

Apie patyčias kam nors papasakok ir, net jei tas asmuo nesiėmė jokių veiksmų, nenuleisk rankų. Ieškok kitų žmonių ar pagalbos linijos, kuriems galėtum išdėstyti situaciją.

Jei gali, užsirašinėk kiekvieną įvykį, kuriame jutai patyčias. Kokia buvo diena, kelinta valanda, kiek žmonių, ką jie sakė, kaip elgėsi, ką atsakei tu. Būk nuoseklus, nemeluok. Užrašyk viską atvirai, net jei ir pats toje situacijoje pasielgei ne visai teisingai. Tai buvusių įvykių įrodymas, jis gali būti svarbus. Šiuos užrašus parodyk suaugusiems.

Keisk savo įpročius, ieškok naujų veiklų, venk vietų kur renkasi skriaudikai.

Stenkis nesusierzinti ir nepasiduoti skriaudikų provokacijoms.

SVARBIAUSIA: veik! Apie patyčias privalai papasakoti suaugusiesiems, tai vienintelis būdas viską sustabdyti. Jei skriaudikai liausis engę tave, galbūt jie ras kitą auką. Todėl ne išsigelbėjimas, o visapusiškas problemos išsprendimas yra svarbiausia.

Vietoj taško kabliataškis

Tuo tarpu, jei esi stebėtojas, geriausia ką gali padaryti – palaikyti tą, kurį skriaudžia. Jei nedrąsu užstoti, prieik prie jo vėliau, pasikalbėk, padrąsink jį apie patyčias pranešti vyresniesiems, būk kartu ir paliudyk, jog ir tu tai matei.

Visa tai šiek tiek panašu į pasaulyje veikiantį „Semicolon“ (liet. – kabliataškio) judėjimą. Jis nėra itin susijęs su patyčių prevencija, tačiau sprendžia kitą opią visuomenės problemą – vienišumą. Judėjimo esmė – maža kabliataškio formos tatuiruotė. Šia tatuiruote jos turėtojas parodo, jog yra pasiruošęs tave išklausyti. Taip, tave. Tave ar jį, kuris jaučiasi vienišas, sutrikęs, kenčia nuo psichologinių ir fizinių priklausomybių, ar mąsto apie savižudybę. Kodėl pasakoju apie šį projektą? Nes patyčios neretai atveda iki pastarųjų išgyvenimų slenksčio. Atveda ir palieka vieną. Visgi niekas niekada nėra vienas. Pasaulis – didelė bendruomenė. Visi esame susiję vienas su kitu, todėl privalome kurti, o ne griauti. Nors šiandien aš ant savo kūno vis dar neturiu nė vienos tatuiruotės, tačiau širdyje ir akyse nuolat nešiojuosi ne tašką, kuris užbaigia sakinį, o kabliataškį, po kurio prasideda naujas, įdomesnis pokalbis. Pasikalbėkime ir nenustokime žiūrėti vienas kitam į akis.
 
Dalintis

Komentarai



Vardas:* 
El. paštas: 
Komentaras:*
 

Copyright © EkoIdėjos 2008 - 2009 All rights reserved.         CMS: easywebmanager