Eko energija Eko būstas Eko transportas Eko buitis Eko laisvalaikis Eko mada Eko pasaulis
Pradžia » Eko laisvalaikis

Keistų vietų romantikė Goda Lukaitė: „apleistos vietos man - ramybė ir jaukumas“

2017-05-18

Jaunoji tapytoja Goda Lukaitė „Pamėnkalnio“ galerijoje pristato personalinę parodą „Mano vidinis miestas“. „Pamirštų erdvių grožis man – ramybė ir saugumas. Mano paveikslai – tai esami ir įsivaizduojami laiko sluoksniai. Nusitapiau sau erdves, kuriose man gera ir apsigyvenau”, – sako menininkė. Tad kalbamės su ja apie tai, koks iš tiesų yra jos vidinis miestas, į kokias vietas ją traukia sugrįžti ir kokias nutapyti bei ką kiekvienas iš mūsų galime atrasti jos „vidiniame mieste“...

Tavo vidinis miestas. Koks jis?

Ramus ir jaukus. Jame man gera, nėra įtampos, streso, nereikšmingų dalykų. Nesimato žmonių. Galbūt žiūrovas nemato to jaukumo, nes paveikslai paslaptingi, mistiški, tačiau būtent toks miestas man ir yra jaukus.

Kokie prisiminimai, įvykiai, patirtys, emocijos jame gyvena?

Įvairiausi. Žmogus gyvena ir renka savo patirčių bagažą, į kurį telpa gausybė pokalbių, žvilgsnių, minčių, emocijų. Aš savąjį bagažą išbarstau „savo mieste“, kaip kad kiekvienas dailininkas išbarsto kuriamame paveiksle.

Gyveni Vilniuje. Ar jis ir yra Tavo vidinio miesto atspindys?

Iš dalies taip. Gimiau ir užaugau Vilniuje, stebėjau besikeičiančią šio miesto aplinką, būtent čia praleidau didžiąją laiko dalį. Tūkstančius kartų nužingsniuotas asfaltas čia yra mielesnis nei bet kur kitur. Tačiau judu, keliauju, stebiu, fiksuoju ne tik Vilnių, todėl ir paveiksluose atsispindi ne vien tik šio miesto vietos.

Kodėl miestas? Ne erdvė, vieta, o būtent miestas?

Pasirinkau miestą, nes jį sudaro daug erdvių ir vietų. Miesto sąvoka plati - ji apima visus urbanistinio peizažo vaizdus. Miestas turi savo tiltus, pastatus, tuščias laukymes, geležinkelius, kambarius. Viską, ką norėjau, pavaizdavau savo paveiksluose ir tokiu būdu pasistačiau savąjį miestą (šypsosi).

Baigei freskos-mozaikos mokslus. Kodėl pasukai tapybos keliu?

Vieni baigia tapybą ir tampa režisieriais. Kiti apskritai pasuka ne meno keliu. Tad mano pasukimas į tapybą – visai netolimas.Vienintelis skirtumas tik tas, kad kitaip nei freskos atveju, tapau ne ant sienos, o ant drobės. Be to, vis daugiau menininkų neapsiriboja viena sritimi. Kuo daugiau skirtingų sričių įvaldai, tuo platesnės pasidaro kūrybos galimybės.

Kokio laiko – praeities ar ateities (fantazijos) - Tavo paveiksluose daugiau? Kur ta riba?

Riba yra intuityvi. Intuityviai sprendžiu, ką daugiau atskleisti. Tačiau, manau, kad viskas gyvenime yra vienodai svarbu: tiek praeitis, tiek dabartis, tiek ateitis.

Ar laikas yra suasmenintas, ar atspindintis tam tikrą praeities laikotarpį, kurį žiūrovas gali atpažinti? Kokių nuorodų pateiki, kad jis būtų atpažintas?

Pasirinkti motyvai neatsitiktiniai. Visi jie man kažką reiškia. Visuose paveiksluose žiūrovas mato mane. Nors reali vieta ir egzistuoja, ji yra transformuota pagal mane. Bet kai kurie motyvai yra lengviau atpažįstami, ypač tiems, kurie mėgsta pasivaikščioti netradicinėse vietose. Tokių vietų nuorodos - aiškūs, šiek tiek stilizuoti objektai, kuriuos galima atpažinti arba padaryti savas interpretacijas. Palieku laisvės žiūrovų fantazijai.

Ar norisi sustabdyti, sugrįžti atgal į tas akimirkas, vietas, ar, priešingai, tapydama jas naujai išgyveni, perkuri?

Nutapydama darbą tarsi atiduodu duoklę man svarbioms mintims, vietoms ir judu toliau. Užfiksuodama tai drobėje sukuriu savotišką laiko mašiną. Kai labai norisi - pažvelgiu į jas ir iškeliauju...

 „Paveikslai – esami ir įsivaizduojami laiko sluoksniai. Nusitapau erdves, kuriose man gera ir ten apsigyvenu“. Į kokias vietas Tave traukia sugrįžti? Kokios vietos Tau asmeniškai artimos?

Mano darbuose dažnas traukinio, bėgių motyvas. Tikrai labai mėgstu šias vietas. Jos man asocijuojasi su toliu, kelionėmis, paslaptingumu ir nežinojimu, kas bus toliau, atradimo jausmu. Pravažiuojančių traukinių garsas mane ramina. Dabar pagalvojau, kad, ko gero, traukinius galėčiau tapyti ir tapyti... Reikės iš to padaryti projektą - tuomet daug vaikščiosiu sau mielose vietose ir rinksiu motyvus (šypsosi).

Tavo paveiksluose jaučiamas misticizmas. Kiek jį kuria laiko eigos, kaitos procesas, o kiek Tu pati?

Čia tas pat kaip palyginti seną senamiesčio butą aukštomis lubomis, aptrupėjusiomis sienomis, visko mačiusiais langais ir naujos statybos pastate esantį butą. Kuris iš jų bus paslaptingesnis? Žinoma, kad tas, kuris keitėsi ir kuriame keitėsi žmonės, įnešdami skirtingas istorijas. Laiko eiga, jo sluoksniai yra svarbus aspektas natūraliai atsirasti misticizmui. Bet jis ateina ir iš manęs. Labai mėgstu paslaptį, mistiką, mane traukia paslaptingi dalykai. Tai ir atsispindi mano paveiksluose.

Urbanistinę temą plėtoji jau keleius metus. Kas paskatino dirbti šia tema? Ar pati esi miesto žmogus?

Gimiau ir užaugau Vilniuje. Ilgą laiką buvau tikras miesto vaikas. Tad daug prisiminimų, fiksuotų akimirkų yra būtent iš miesto. Rimtai dirbti su šia tema pradėjau mokydamasi Vilniaus dailės akademijoje. Studijuodama paskutiniame bakalauro kurse sukūriau fotografijų ir šviesos instaliaciją ant apleisto namo Užupyje. Tuomet norėjau atkreipti dėmesį į apleistų, nenaudojamų erdvių problemą. „Apgyvendinau“ pastatą vienam vakarui. Dabar man viskas atrodo atvirkščiai. Supratau, kad socialinių idėjų man nebeužtenka, o tos vietos, kurias aš norėjau išgelbėti, iš tikrųjų yra tos, kurios mane įkvepia ir kuriose randu, jaučiu kažką daugiau. Apleistos erdvės mane įkvepia ir man būna gaila, kai jas sutvarko. Buvusio kino teatro „Lietuva“ atveju aš džiaugiuosi - jo vietoje iškils „Modernaus meno centras“. Tačiau dažniausiai senos erdvės tiesiog apstatomos naujais gyvenamaisiais prabangiais namais ir tampa nebepasiekiamos paprastiems žmonėms...

Pamirštos, apleistos vietos, priešingai nei įprastai – pavojingos, baugios - Tau teikia ramybę ir saugumą. Kas sukuria tokį santykį?

Taip, jos truputį pavojingos, baugios, bet kartu ir ramios. Nebenaudojamos pagal savo paskirtį. Jose niekada nebūna daug žmonių. Gali tik jausti juos buvus čia, jų sukurtas istorijas, prisifantazuoti, kas galėjo čia įvykti... Tokiose erdvėse niekada nesutiksi netikrumo, nenuoširdumo, kas dažnai pasitaiko visuomenėje. Tai galimybė nuo viso to nors trumpam pabėgti. Pavyzdžiui, užlipus ant buvusio „Vilijos“ gamyklos stogo Užupyje ir žvelgiant į vakarėjantį miestą. Be to, tai dar ir labai romantiška. Tik gaila, kad „Vilijos“ fabriko jau nebėra. Aš turbūt esu keistų vietų romantikė (juokiasi).

Kas apleistose vietose Tave labiausiai žavi?

Iš pradžių žavi paslaptis. Kai apsipranti - ramybė. Stipriai jaučiamas sulėtėjęs gyvenimo tempas. Gal dėl to taip ir traukia tokios vietos, nes jose nėra streso ir įprasto greito gyvenimo tempo. Žinoma, mane traukia ne tik jausminė, bet ir vizualioji apleistų vietų dalis. Apleisti pastatai man labai gražūs, tapybiški. Pavyzdžiui, buvusioje Druskininkų sanatorijoje „Nemunas“ tarp daugelio pilkų kambarėlių yra keli, matyt, nuo drėgmės apaugę samanomis, visiškai žali kambarėliai. Tai labai tapybiška...

Tik vėliau pradėjai gilintis į laiką, jo kuriamus sluoksnius. Kada juos atradai? Kaip tai vyko?

Tai įvyko po bakalauro studijų Dailės akademijoje, pradėjus mokytis magistrantūrą. Laikui bėgant ir mano asmenybė bei tam tikrų dalykų supratimas formavosi, keitėsi. Pradėjau į viską žvelgti truputėlį filosofiškiau. Ir tuometinė dėstytoja Deima Katinaitė „užvedė“ ant kelio. Visada jaučiau laiką, jo sluoksnius, tik ankščiau galbūt to nesugebėjau išreikšti.

Kas dar, be vietų, prisiminimų, Tave įkvepia, kas atsispindi paveiksluose?

Keisti žmonės, keistos bohemiškos vietos, kuriose jie gyvena. Įdomios, neplanuotos situacijos, spontaniškumas... Įdomūs, keisti žmonės su savo istorijomis ir spontaniškas susitikimas su jais keistose erdvėse – šimtaprocentinis ateities laiko įkvėpimas! Taip pat įkvepia kinas. Ypač - kino klasika. Ją mėgstu žiūrėti „Skalvijos“ kino teatre. Taip pat ir muzika. Apskritai, manau, kad kultūrą įkvepia kultūra.

„Jaunojo tapytojo konkurse” Tau buvo įteiktas DELFI publikos prizas. Kas Tau svarbiau, būti įvertintai ekspertų komisijos ar žiūrovo? Kurių simpatija, įvertinimas reikšmingesnis?

Didžiulis ekspertų komisijos įvertinimas jau buvo tai, kad patekau tarp finalistų. Žinoma, dar didesnis įvertinimas būtų laimėti. Tai yra mano svajonė ir siekiamybė. O publikos įvertinimas taip pat be galo svarbus, nes jis parodo, kad menininko darbai yra suprantami ne tik meną kuriantiems, bet ir jį stebintiems iš šalies.

Kokių nuorodų turėtų ieškoti žiūrovas, pirmą kartą matantis Tavo kūrybą?

Patys paveikslai yra nuorodos į tam tikras erdves. O jose - misticizmas, truputis melancholijos, paslaptis, ramybė ir jaukumas..
 
 
Dalintis

Komentarai



Vardas:* 
El. paštas: 
Komentaras:*
 

Copyright © EkoIdėjos 2008 - 2009 All rights reserved.         CMS: easywebmanager