Eko energija Eko būstas Eko transportas Eko buitis Eko laisvalaikis Eko mada Eko pasaulis
Pradžia » Eko laisvalaikis

Semantiniai ženklai - jaukaus miesto pagrindas

2017-08-03

Turite savo mėgstamiausią kirpyklą? Rytą mėgstate pasitikti su kavos puodeliu jaukioje kavinėje, esančioje šalia namų? Su draugų kompanija turite lankomiausią vietą? Kiekvieną rytą su šypsena jus sveikina ta pati paštininkė? Pasak architekto Jurgio Rimvydo Palio, būtent tokie iš pirmo žvilgsnio smulkūs semantiniai ženklai suteikia miestui jaukumą ir atpažįstamumą.

„Vietų atpažįstamumas, arba semantiniai ženklai, yra būtent tai, kas suteikia miestui dvasią. Nors ne visada juos sąmoningai pastebime, bet tai suteikia komfortabilaus gyvenimo pajutimą“, – tokiais žodžiais konferenciją „Darni Kauno miesto plėtra tarpukariu ir dabar“, vykusią namų idėjų centre NIC, pradėjo architektas, urbanistas, paminklosaugininkas, VDA Kauno fakulteto profesorius Jurgis Rimvydas Palys.

Formuojant miesto veidą, kiekvieno architekto užduotis būtų ne tik vadovautis technokratiniais reikalavimais, bet ir pasitelkti savo pojūčius, pagalvoti, kas galėtų paryškinti vietos unikalumą, o kas – ją sužaloti. Pasak architekto, būtent todėl šiame darbe negalima į antrą planą nukelti pasaulio suvokimo vaiko akimis. Vaikas žiūri paprastai: jis moka džiaugtis, jis svajoja, yra smalsus pažinti ir dažnai pastebi tai, apie ką mes, protingieji, net nepagalvotume, mažai vadovaujasi nuostatomis, kurios laikui bėgant sužlugdo kūrybingumą, emocijos pajautimą ir laisvą mintį.

Iliustruodamas semantikos svarbą, architektas pasakojo istorijas iš įvairių miestų. „Pavyzdžiui, Odesoje, parke, yra suoliukas, prie kurio visada pamatysi besibūriuojančių žmonių. Tas suoliukas sutraukia šachmatų mėgėjus iš viso miesto. Čia jie renkasi, žaidžia, palaiko vienas kitą. Gausybę metų šis procesas vyksta nenutrūkstamai. Ties vienu ir tuo pačiu suoliuku nuolat vyksta miestiečių kaita, vieni ateina, kiti nueina, kai vieni lošia, gausus būrys kitų juos palaiko, kartais slapta pataria. Suoliukas nuolat dūzgia lyg bičių avilys. Ši vieta yra tapusi savotišku miesto gatvės šachmatų klubu. Tame pat mieste yra kitas suoliukas, kuris sutraukia futbolo mėgėjus. Žmonės čia renkasi padiskutuoti apie varžybas. Atrodo, tokia smulkmena, tačiau tai vietai suteikia išskirtinę dvasią. Atrodo, darydami pertvarkas panaikintume vos keletą suoliukų, tačiau su jais suniokotume ir vietos unikalumą, sunaikintume žmonių nusistovėjusius santykius“, – pasakojo J. R. Palys.

Tarpukario metu „Metropolio“ restorane per pietus „Big Bandas“ grodavo džiazą, ir kartais vykdavo net šokiai. Kūrėsi įmonės, restoranai, kavinės, koncertų salės. Išėjęs į Laisvės alėją išvysdavai elegantiškų damų su skrybėlaitėmis, pravažiuodavo limuzinai. Miestas nuolat judėjo.

Pasakodamas apie istorinius Kauno gyvenimo ypatumus, J. R. Palys išskyrė keletą vietų, kurios kūrė miesto semantiką.

„Šiame mieste buvo suprojektuoti 7 modernūs kino teatrai, kurių prieigos nuolat šurmuliuodavo. Rinkdavosi gausybė žmonių, pažįstamų, kurie aptarinėdavo filmus, aktorius, kartais perleisdavo vienas kitam bilietus – tai buvo tarsi socialinis klubas, kino teatrų kultūra. Tarpukariu „Metropolio“ restorane per pietus „Big Bandas“ grodavo džiazą, ir kartais vykdavo net šokiai. Kūrėsi įmonės, restoranai, kavinės, koncertų salės. Išėjęs į Laisvės alėją išvysdavai elegantiškų damų su skrybėlaitėmis, pravažiuodavo limuzinai. Miestas nuolat judėjo, buvo galima sutikti daug svečių iš užsienio, vyravo daugiakultūrė atmosfera. Dar ir sovietmečiu Laisvės alėjoje kursuodavo autobusas, kuris stodavo ties kiekvienu kvartalo kampu. Atrodo – smulkmenos, bet tada supranti, kodėl šis miestas buvo pakrikštytas Mažuoju Paryžiumi“, – pasakojo J. R. Palys ir pridūrė, kad tai kūrė miestietiškų santykių koloritą. Kiekviena vieta sutraukdavo tam tikrų žmonių, vykdavo bendravimas. Iki šiol populiarios vietos susitikimams Laisvės al. – A. 
Mickevičiaus g. kampas arba ties centriniu paštu. Pakeitus centrinio pašto funkciją, nebeliktų miestiečiams įprasto termino „susitikime ties centriniu paštu“, kuris yra nepastebima semantikos dalis.

Architektas išskyrė ir kitus semantikai reikšmingus pastatus: Vizbaro pilaitė, „Kauko“ kavinė, „Tulpė“, Žalias kalnas ir daugybė kitų vietų. Pasak J. R. Palio, tai įsimintinos vietos, sudarančios miesto atminties karkasą, kurias privalome išsaugoti kaip miesto atpažįstamumo ženklus. Kartais atrodo, pačios vietos net nebūdavo vertingos architektūriškai, bet būdavo vertingos semantiškai, jų vertė būdavo ta, kad būdavo tarsi žmonių susitikimo uostai.

Namų idėjų centre NIC vykusios konferencijos metu buvo iškeltas klausimas: kaip identifikuoti, ar miestas suprojektuotas gerai? J. R. Palys pasakojo, kad tiesiog reikia pereiti gatve ir pabandyti pajusti, kokių emocijų kiekvienam iš mūsų tai teikia. Ar džiugina, ar jaučiamės komfortabiliai? Tada pabandyti identifikuoti, kas džiugina. „Jei neapima palaima ir komfortas, vadinasi, mes, architektai, padarėme klaidų“, – pasakojo J. R. Palys.

Ateina suvokimas, jog miestas nėra valdžios ar architektų nuosavybė. Tai kiekvieno gyventojo nuosavybė, ir tik žmonės, gyvenantys tame mieste, gali nuspręsti, kokį jį nori matyti, o valdžia ir architektai tėra žmonių valios vykdytojai. Tai puoselėja kiekvieno žmogaus pasididžiavimą, kad jis pats gali prisidėti prie savo miesto formavimo.

Pastaruoju metu pasaulyje įsivyrauja tendencija, kad miesto plėtrai, puoselėjimui yra kuriamos specialios grupės. Kad ir kaip būtų keista, šie dariniai nebesusideda vien iš architektų, įsitraukti kviečiami įvairių specialybių žmonės: gydytojai, psichologai, menininkai, verslininkai, mokslininkai ir pan. Atstovaudami įvairioms sritims jie perteikia, kokį miestą norėtų matyti visi gyventojai. Jurgis Rimvydas Palys džiaugėsi, kad atsiranda tokių darinių, nes tai atspindi, kad pradedama suvokti, jog miestas nėra valdžios ar architektų nuosavybė. Tai kiekvieno gyventojo nuosavybė, ir tik žmonės, gyvenantys tame mieste, gali nuspręsti, kokį jį nori matyti, o valdžia ir architektai tėra žmonių valios vykdytojai. Tai puoselėja kiekvieno žmogaus pasididžiavimą, kad jis pats gali prisidėti prie savo miesto formavimo.

„Pasitaikę atvejų, kad derindami interjero sprendimus užsakovai pateikia pačių netikėčiausių minčių. Iš pirmo žvilgsnio gal ir pasirodo, kad vienokia ar kitokia detalė nelabai derėtų, tačiau pradėjęs gilintis pastebi, kad tai tiesiog ideali mintis, ir pats net nebūtum sugalvojęs. Taip ir su miestu. Tereikia įsiklausyti“, – pasakojo J. R. Palys.

Semantinius ženklus daugiausia atspindi susiformavusios tradicijos tam tikrose vietose. Kaip pavyzdį architektas pateikė Kaune esantį Šančių rajoną, kuris šiais laikais yra nepelnytai nublankęs.

Šančių istorija yra išties unikali. Pirmiausia tai buvo plynas laukas, kuriame kūrėsi pramonė. Besikuriančioms gamykloms reikėjo darbininkų, todėl siekiant prisitraukti jų kuo daugiau čia buvo dalijama žemė, kad žmonės iš kaimų galėtų įsikurti. Taip bėgant metams gyventojų vis daugėjo, buvo kuriama infrastruktūra, ir Šančiai tapo unikaliu reiškiniu. Susikūrė bendruomenė, vakarais po darbų iš skersinių gatvelių į pagrindinę arteriją – A. Juozapavičiaus prospektą – rinkdavosi žmonės, šeimos su vaikais. Visi eidavo pasivaikščioti. Ši gatvė tapo savotišku traukos centru.

Šančių rajonas išsiskiria savo infrastruktūra, kontrastais, suplanavimu. Pasak architekto, nedažnai kur pamatysi pačiu centru pažemiui einantį geležinkelį. Šančiams savitą veidą suteikia gatvių grindiniai, pavadinimai, geležinkelio bėgių artumas prie gatvės, senosios pramonės statiniai, jų kaminai, ilgi bei žemi mediniai ir mūriniai sandėliai, Caro kareivinės, liepų alėjos, numeruota Krantų gatvių sistema, senieji mūriniai geležinkelio sistemos statiniai išilgai A. Juozapavičiaus pr., unikalios architektūros mediniai gyvenamieji namai ir kitos vertingos savybės.

„Tai pastebimai išskiria Šančius iš kitų miesto rajonų ir suteikia ypatingą koloritą. Reikia identifikuoti šias Šančių vertes ir toliau plėtojant rajoną, nepamesti jo unikalių bruožų“, – teigė J. R. Palys.

Kaip svarbius klausimus formuojant miesto veidą ir kuriant gyventojams patrauklią aplinką, architektas pažymėjo mažaaukščių ir daugiaaukščių namų grupių tarpusavio sąveiką, jų darnų integravimą į miesto struktūrą, nevaldomos plėtros į pakraščius struktūrizavimą, ribotą prekybos centrų vietą miesto struktūroje, miesto tankumo ir dangoraižių reikalingumo klausimus, tausojant miesto savastį.

Šiuo metu didžiausias dieglys yra nevaldoma miestų urbanistika. Dažniausiai statoma ten, kur tik randamas laisvas tarpas. Procesas vyksta be plano, labai neracionaliai. Nauji kvartalai plinta į miesto pakraščius, palikdami didelius tarpus, neišnaudotus plotus. Tada atsiranda dilemų dėl infrastruktūros sukūrimo, o tai padaryti tampa tiesiog per brangu. Miestui plečiantis į pakraščius, prarandamos patogios jungtys tarp atskirų miesto dalių. Architektas pasakojo, kad kuriami nauji kvartalai turėtų būti sujungti su magistralėmis ir su bendra miesto infrastruktūra. Naujuose kvartaluose galima kurti nedidelius centrus su skverais, parduotuvėmis, kavinukėmis. Kaip itin svarbų veiksnį, reikalingą miesto patogumui puoselėti, architektas įvardijo glaudžių jungčių tarp įvairių miesto vietų sukūrimą.

Prieš plečiantis į miesto pakraščius būtina didinti miesto tankumą. Kaip pavyzdį imdamas Kauną, architektas pažymi, kad čia yra gausybė neišnaudotų plotų.

Pastaruoju metu vyrauja tendencija, kad ten, kur tik randamas laisvas plotas, iš karto bandoma įkišti daugiaaukštį pastatą, nors šalimais yra privačių, mažaaukščių namų kvartalas. Tokia beatodairiška statyba negalima, nes kenkia gyventojų gerovei.

„Kadaise gavau prašymą nufotografuoti perspektyvas, į kurias architektai turėtų piešti savo vizijas miestui. Pradėjus fotografuoti atsivėrė vaizdas, kad miestas yra krūmynuose – per daug neišnaudotų erdvių“, – konferencijos metu pasakojo J. R. Palys ir pridūrė, kad miesto veido kūrimo prioritetas turi būti būtent šių erdvių užpildymas ir įprasminimas, tik tada galima galvoti apie plėtrą į pakraščius.

Nors prioritetas teikiamas miesto tankinimui, tačiau tai daryti reikia apgalvotai, turint vientisą viziją. „Pastaruoju metu vyrauja tendencija, kad ten, kur tik randamas laisvas plotas, iš karto bandoma įkišti daugiaaukštį pastatą, nors šalimais yra privačių, mažaaukščių namų kvartalas. Tokia beatodairiška statyba negalima, nes kenkia gyventojų gerovei. Pastaruoju metu Kaune buvo keletas atvejų, kai buvo bandoma tai padaryti, bet dėl susivienijusių bendruomenių šie projektai, regis, buvo sustabdyti“, – pasakojo architektas.

Kitas veiksnys, lemiantis, ar miestas bus patogus žmogui – darni prekybos centrų integracija į miestą. Prekybos centrų banga atėjo iš JAV, tačiau vilnydama per įvairias šalis stipriai mutavo. Pagrindinė mintis buvo juos statyti užmiesčiuose, kad kartą per savaitę ūkininkai galėtų atvažiuoti apsipirkti ir išvažiuoti atgal į savo fermas, tačiau dabar jie pradėjo brautis į pačius miestų centrus.

„Planuoti prekybos centrus mieste galima ir harmoningai, tereikia šiek tiek nuovokos. Centrų fasadai – grakščių formų, prijungti gretimai esantys objektai, namai, viskas harmoningai integruota į visumą. Įeini į vitrinų alėją, praeini pro pasažus, kurie susijungia su kitais dariniais, išeini – ir vėl mieste. Visa tai gali būti vientisas darinys. Mašinų stovėjimo aikšteles galima rengti ne prie gatvės, o iš galinės pastato pusės. Tada laimėtų abi pusės: ir verslui gerai, ir miestiečiams patogu, kad galima rasti viską vienoje vietoje ir nežalojamas miesto vaizdas“, – pasakojo J. R. Palys.

Kalbėdamas apie Kauno miesto savitumą konferencijos „Darni Kauno miesto plėtra tarpukariu ir dabar“ metu, vykusios namų idėjų centre NIC, J. R. Palys nedvejodamas pirmiausia išskyrė reljefą: miestas yra įsikūręs dideliame slėnyje su aukštas kalnais, upėmis. Istoriškai tai buvo vienintelis ir didžiausias Lietuvoje upių uostas, dviejų upių santaka, o tai, pasak architekto, reikia išnaudoti.

Šiuo metu plotai palei upes nėra išnaudoti. Nemuno ir Neries upių sąveika su miestu net nepradėta plėtoti. Pastatus reikėtų traukti labiau upių link, sujungti su Laisvės alėja. Didžiausia plynė palei upę – Jonavos gatvė – galėtų būti išnaudota gyvenamųjų plotų statybai, įkurtos terasos, namai, reikia tik vizijos vientisam užstatymui. Šalia namų galėtų įsikurti vietiniai traukos centrai, kurie sukviestų gyventojus pabūti kartu.

Išskirdamas Kauno bruožus architektas pažymėjo, kad pirmiausia – tarpukario architektūros visuma. Tarpukariu Kauno miesto projektuotojams buvo išleistas įstatymas, kad negalima projektuoti vienodų namų, ir pastatai negali būti žemesni nei 4 aukštų. Tai ir sukūrė savitą architektūrą. Vienas įdomesnių šio laikotarpio statybos bruožų – optimalių erdvių pastatuose sukūrimas.

Kaunas, kaip laivininkystės kraštas, galėtų atgimti bent simboliškai, kad pažymėtų šį istorinį tarpsnį, kai upėmis plaukiodavo sieliai, kuriuos žmonės naviguodavo su irklais. 1860 metais ypač suklestėjo laivų statyklos, žiemos uostas. Veikė laivų statybos dokas, gaminęs žvejybinius laivus Rusnės kraštui. Tai sudarė ypatingą miesto spalvą. Pasak architekto, laivų sostinės atstatymas tik paryškintų miesto savitumą, patrauklumą. Kaip dar vieną neišnaudojamą istorinį ypatumą Jurgis Rimvydas Palys išskiria Kaune esančią fortų sistemą, kuri yra unikali visos Europos mastu. Pasak architekto, čia reikėtų nutiesti turistinius kelius, įregti apžvalginį maršrutą.

Išskirdamas Kauno bruožus, architektas pažymėjo, kad pirmiausia – tarpukario architektūros visuma. Tarpukariu Kauno miesto projektuotojams buvo išleistas įstatymas, kad negalima projektuoti vienodų namų, ir pastatai negali būti žemesni nei 4 aukštų. Tai ir sukūrė savitą architektūrą. Vienas įdomesnių šio laikotarpio statybos bruožų – optimalių erdvių pastatuose sukūrimas. Pasak architekto, lietuviai turėdavo teisingą saiko jausmą, o tai sukūrė gerovės mieste efektą, tai – humaniška architektūra. Ir kokybė. Šio laikotarpio statybos pastatai iki šiol laikosi tik dėl savo kokybės. Laikui bėgant, daugiausia buvo atliekamas tik kosmetinis remontas.

Į klausimą, ar užsikonservuojame tai, ką turime, ar statome toliau, Jurgis Rimvydas Palys nedvejodamas atsakė, kad būtina miestą plėtoti toliau.

„Plėtoti miestą toliau yra būtina. Tik klausimas, kaip mes tai įgyvendinsime. Mes galime tai padaryti vulgariai, šiurkščiai arba galime tai daryti švelniai, rūpestingai. Prieškario architektūrą galima derinti su nauja. Reikia tik vizijos. Miestas turi būti tankesnis, nauja architektūra turi paryškinti senąją, neturi nublankti nei viena, nei kita“, – namų idėjų centre NIC vykusios konferencijos metu pasakojo architektas.

Tardamas baigiamąjį žodį architektas atkreipė dėmesį, kad kaip ir bet kurioje srityje vien diplomų nepakanka. Specialistai, valdininkai ir architektai, liesdamiesi prie miesto, turėtų turėti supratimo, empatijos. O paprasčiau – kartais gebėti į viską pažvelgti vaiko akimis. Baigdamas konferencijos pranešimą visiems susirinkusiesiems J. R. Palys palinkėjo puoselėti savo vidinį vaiką, kad galėtume pamatyti pasaulį laisviau. 
 
 
 
Dalintis

Komentarai



Vardas:* 
El. paštas: 
Komentaras:*
 

Copyright © EkoIdėjos 2008 - 2009 All rights reserved.         CMS: easywebmanager