Eko energija Eko būstas Eko transportas Eko buitis Eko laisvalaikis Eko mada Eko pasaulis
Pradžia » Eko laisvalaikis

Kinijos miestai išalkę kokybiškos architektūros

2017-08-08

XXI amžiaus galimybių šalies vardą pelnytai gali savintis Kinija. Milžiniška rinka traukia įvairius verslus, o neįtikimas aktyvumas statant ir plėtojant miestus daugumai Vakarų architektų atrodo – o kai kuriems yra – prielaida garantuotai profesinei veiklai. šalyje, kurios dešimt miestų patenka į sparčiausiai augančių miestų pasaulyje dvidešimtuką, savo architektūros desantą aktyviai gausina olandai, britai, skandinavai, amerikiečiai ir kiti.

Žvelgiant į įspūdingus pastatus ženklus, ne tik dangoraižių, verslo kvartalų, bet ir komiškus ištisų europietiškų miestelių klonus, galima manyti, kad Kinijos vakarietiškos architektūros alkis – nelabai svarbu, kokios kokybės – nepasotinamas.

Tačiau taip nebėra – mitą skuba paneigti nuo 2013-ųjų Pekino dizaino festivaliui vadovavusi, o šiandien už jo tarptautines programas atsakinga menotyrininkė Beatrice LEANZA: „Kinijos miestuose vis garsiau girdėti miestiečių balsas, vis daugiau dėmesio teikiama humaniškai, kokybiškai, kasdien visų miestiečių naudojamai aplinkai, o architektūros kokybės kartelė kyla.“ Su ja kalbėjomės apie kintančią architektūros rinką, miestų plėtros kultūrą ir politiką Kinijoje bei miestus keičiančias iniciatyvas.

Kokios temos ir problemos architektūros srityje Kinijoje šiandien svarbiausios?

Pokyčiai dideliuose Kinijos miestuose lemia, kad iš architektūros tikimasi kitokio vaidmens nei iki šiol. Nuo valdžios primetamų didelio mastelio sprendimų, kaip kurti miestus ir jų infrastruktūrą, dėmesys krypsta prie smulkesnio, žmogiško mastelio, kasdienio gyvenimo klausimų, kurie susiję su žmogaus ryšiu su miestu, kaimynais. Tai daugiausia iniciatyvos iš apačios.

Žinant Kinijos politinę sistemą, ar tokias iniciatyvas lengva pradėti ir plėtoti?

Rinka kinta. Politiniame lygyje urbanizacija neskatinama taip beatodairiškai kaip prieš dešimtmetį. Radosi naujas valstybinis verslumo stimulas, skatinamas jaunas verslas. Architektūra Kinijoje nebėra tik pastatų ar miestų statyba. Architektūros įrankiai naudojami sukurti labiau integruotą, naujoms paslaugoms pritaikytą aplinką miestuose.

Žiūrint iš šalies tos mažos iniciatyvos gal beveik nematomos, bet jų yra. Kokios jos – smarkiai priklauso nuo konteksto. Kinija labai įvairi, kiekvienas miestas turi savo istoriją, tad jie pasiekę skirtingą plėtros lygį. Keičiasi ir architektų kartos. Jauni architektai nori kurti estetišką, mažesnio mastelio architektūrą nuo eskizo iki statybos pabaigos.

Kokias problemas nagrinėja šios iniciatyvos?

Jos dažniausiai susijusios su kasdienio gyvenimo erdvėmis. Tai ne vien gyvenamosios, bet ir naujos vartojimo, verslo, pavyzdžiui, naujoviškos dalijimosi ekonomikos, erdvės. Daugėja projektų, kurie nebėra įprastas individualaus pastato užsakymas. Gausu kaimo vietovių regeneracijos iniciatyvų, Pekine labai svarbi ir viešai diskutuojama kultūros paveldo apsaugos tema. Jauni architektai linkę įsitraukti į socialiai angažuotus projektus. Yra įdomių projektų, ieškančių, kaip panaudoti mažas erdves, tyrinėjančių būsto alternatyvas, nes miestuose jis neįperkamas daugeliui jaunų suaugusiųjų. Taip pat architektai dalyvauja tarpdisciplininėse iniciatyvose, kurios bando atkurti sutraukytus ekonominius, socialinius ryšius, pusiausvyrą ir lygybę mieste.

Vakaruose iniciatyvos „iš apačios“ yra naudojamos kaip įrankis demokratijai stiprinti, bendruomenėms ir pavieniams individams įgalinti. Ar tai, kad Kinijoje vis dažniau imamasi panašių iniciatyvų, reiškia, kad jos miestai artėja prie vakarietiško miesto modelio?

Negaliu kalbėti už 1,3 milijardo žmonių, bet sutikčiau, kad šis procesas vyksta. Tik ne taip tiesiogiai. Taip, iš vakariečio perspektyvos tokios iniciatyvos „iš apačios“ atrodo kovojančios su vyraujančiomis tendencijomis, lemiančiomis nesubalansuotą miesto struktūrą ir visuomenę. Taip pat jos naudojamos it vaistas prieš situacijas, kuriose paminamos demokratinės vertybės. Tačiau manau, kad iniciatyvos „iš apačios“ turi ir kitą potencialą. Kinijoje jas labiau suvokčiau kaip įrankį įsitraukti, tapti aktyvia ir įtakinga sistemos dalimi. Vienas didelis skirtumas tarp Kinijos ir likusio pasaulio yra sąlygiškai stabili Kinijos ekonomika ir socialinis saugumas bei intensyvi valstybės sektoriaus parama nacionaliniam verslumui. Tai žmones motyvuoja tapti sistemos dalimi.

Valstybė negali sukurti milijonų darbo vietų – vietoj to ji duoda galimybę žmonėms patiems tas vietas sukurti. Todėl iniciatyvos „iš apačios“ mažiau įkrautos politinio protesto, jos yra pragmatiškesnės, praktiškesnės. Miestiečiai tikrai nesikuklina išreikšti valdžiai savo poreikius ir teises naudotis miestu. Tokios iniciatyvos, galima sakyti, net ir sveikesnės, nes jomis ieškoma būdų ne konfliktuoti, o konsoliduoti skirtingas jėgas, veikiančias teritorijoje.

Ar Vakarų architektai tebėra Kinijos mokytojai, kaip įsivaizduota pastaruosius 20 metų? Galbūt jau esame lygiaverčiai partneriai?

Nemanau, kad vakariečiai apskritai ko nors išmokė Kiniją. Jei vakarietis atvyksta į Kiniją su tokiu nusistatymu, jis būna pasmerktas nesėkmei.

Žinoma, vakarietiška architektūra stebima su entuziazmu, norima atviro dialogo, prie vakarietiškų naujovių sklaidos prisideda ir mobilumas, informacijos apie naujus standartus pasiekiamumas. Tačiau įdomiausių idėjų ir siūlymų kyla komandose, kuriose kartu dirba vietos kultūrą išmanantys kinai ir žmonės iš viso pasaulio. Tokių biurų Kinijoje per pastarąjį dešimtmetį įsikūrė labai daug. Personalo įvairiatautiškumas tokiose komandose praplečia kūrybinį potencialą, o kinų buvimas leidžia biurui išvengti sunkumų darbe, kurių gali sukelti konteksto neišmanymas.

Kinija garsėja kaip šalis, labai mėgstanti įspūdingus pastatus ženklus, milžiniško mastelio projektus, kurie toli gražu nebūtinai kuria humanišką aplinką žemės lygyje ar dera su miesto kontekstu. Kaip kinta suvokimas apie kokybišką architektūrą?

Šiandien nebeprojektuojami vien kvadratiniai metrai ar kilometrai, kuriuos galima parduoti. Kokybės aspektas tapo svarbus – reikia žinoti kontekstą, kuriame projektuoji, atitikti ir papildyti vietos urbanistinės aplinkos charakterį. Keičiasi ir politika. Prieš dešimt metų užsienio architektai buvo geidžiami. Dabar valdžia stengiasi suaktyvinti Kinijos kultūrą, todėl savi architektai yra pageidaujami. Ir šiandien yra nemažai tikrai kokybišką, ne prastesnę, o neretai ir geresnę nei Vakaruose architektūrą kuriančių Kinijos architektų.

Architektūros kokybė nebepriklauso tik nuo užsakovo – architektai patys daug principingiau laikosi savo vertybių nei anksčiau. Yra dar vienas aspektas: keičiasi ir investuotojai, ir statybos rinka. Nes naudotojai, tai yra nekilnojamojo turto pirkėjai, reikalauja kokybiškos architektūros ir moka ją atskirti nuo prastos. Todėl nekilnojamojo turto plėtotojai stengiasi sukurti kokybišką produktą, nes tik toks bus nupirktas.

Kas, kinų visuomenės akimis, yra kokybiška architektūra?

Žmonės atidesni aplinkosaugos klausimams, labiau vertinamas paprastumas, universalumas ir išradingumas.

Kaip keičiasi miestų plėtros valdymas?

Vienas didžiausių šios šalies privalumų yra tai, kad ji gali apsiversti aukštyn kojomis neįtikimai greitai. Dideli Kinijos miestai yra be galo efektyvūs, labai įdomūs sprendimai atrandami naujuose, vos kelerių metų amžiaus miestuose. Kartų kaita taip pat vyksta ir valdžios sektoriuje, viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės projektai tiesiog klesti. Jeigu valdžia kam nors neturi pajėgumų ar kompetencijos, pasitelkiama profesionalų pagalba.

Minėjote, kad Kinijos piliečiai turi ir reiškia savo nuomonę apie savo aplinką. Koks miestiečių vaidmuo kuriant miestus? Ar jie turi pakankamai įtakos?

Nejaučiu, kad žmonės būtų nušalinti nuo pokabio. Valdžia yra daug atidesnė piliečių nuomonei. Pavyzdžiui, hutonguose, kultūros paveldo vertybe laikomuose istoriniuose rajonuose, gyventojai turi labai stiprias sąsajas su namais – ten gyveno jų kelios protėvių kartos. Todėl jie labai aktyviai reiškia nuomonę apie greta planuojamas statybas, kalba apie savo vizijas. Vietos administracija negali to nepaisyti ir stengiasi šiuos balsus įtraukti į plėtros planavimą. Tie pokalbiai nėra vien dviejų šalių konfrontacija – tai it apvalus stalas, prie kurio sėdi daugiau suinteresuotų bendruomenių, organizacijų. Jaučiu, kad šio naujoviško dialogo, gimusio per pastaruosius kelerius metus, moderavimas kaip tik yra sritis, kurioje labai reikia sukurti metodiką. šio dialogo privalumas – tai, kad visi sėdintieji prie stalo nori to paties – geresnės aplinkos.

Tokį dialogą ir stengiatės kurti Pekino dizaino festivalio, kurį rengiate nuo 2013-ųjų, metu. Kaip kultūros renginys gali atnešti svarbių pokyčių į miestą ir neapsiriboti keliomis skulptūromis ar fejerverkais?

Visų pirma, jeigu žmonės nori leisti fejerverkus – reikia tai leisti. O tada daryti ir kitką. Kultūros platformoje visi turi jaustis įsitraukę. Ypač pirmaisiais Pekino dizaino festivalio metais turėjome daug tokių fejerverkų ir patyrėme neefektyvių išlaidų. Dizaino festivalį panaudojome kaip laikiną įvykį, pretekstą įžiebti pokalbį, kad būtų pradėti ne vienus metus trunkantys projektai. Jeigu kurių nors nespėta įgyvendinti, jie buvo tęsiami kito festivalio rėmuose. Mes festivalio metu rinkomės projektus, kurie neturėjo pakankamo svorio, nebuvo matomi, bet kurie buvo reikalingi miestui.

Dirbdami istoriniuose hutongų rajonuose sugebėjome įtraukti visas suinteresuotas grupes ir organizacijas: investuotojus, vietos valdžią, vietos bendruomenę, architektus ir kitus. Tikiu – ko negali pasiekti įvairios politikos, valdžios priimti sprendimai ar pavienės visuomeninės iniciatyvos, tai gali padėti pasiekti kultūros platforma.

Mūsų festivalio, kuris yra valstybės inicijuotas ir remiamas renginys, matomumas bei galinga sklaida padėjo idėjoms, kurios kitaip būtų likusios apribotos konferencijų salių ar universiteto auditorijų sienų, tapti matomoms visos šalies ir net tarptautiniu mastu.

Kokius festivalio metu vykdytus projektus išskirtumėte kaip turėjusius daugiausia poveikio ilgalaikiam miesto aplinkos pagerinimui?

Dirbome istoriniame hutonge – Dašilaro rajone, esančiame šalia Tianmenio aikštės. Vietos valstybinis investuotojas buvo suinteresuotas Dašilarą paversti turistams patrauklia zona, pasinaudojant tuo, kad ji yra arti lankomiausių objektų – aikštės, šventyklos. Mūsų projektas „Dašilaro pilotai“ buvo kruopščiai suprojektuotos nedidelės architektūros intervencijos, pateikiančios labai specifinių problemų sprendimus. Laiko požiūriu jos buvo suderintos su didesnio masto urbanistiniu atnaujinimu, kurį buvo suplanavęs vietos valstybinis investuotojas. Mes, kaip kultūros renginys, negalėjome paveikti strategijų ar sprendimų savivaldybės lygiu, tačiau turėjome kitą galią – įtraukti vietos žmones ir architektus į rajono atnaujinimo procesus.

Projekto dalyviai pasiūlė ne tik fizinį pastatų atnaujinimą. Pasiūlymai buvo susiję su specifiniais vietos poreikiais, pavyzdžiui, ką daryti su dažniausiai apšnerkštais nedidukais vidiniais kiemeliais, kurie priklauso keliems kaimynams. Ieškojome būdų, kaip tas kišenėles, kurių rajone šimtai, paversti erdvėmis, naudingomis ir aplinkinių namų gyventojams, ir kartu tai panaudoti kaip erdves naujoms veikloms, pavyzdžiui, verslui. Vienas architektas ilgai tyrė nematerialius ryšius aplink tokius kiemelius: bendravo su gyventojais, policininkais, pardavėjais, vaikais, senukais ir galų gale pasiūlė kiemeliuose įterpti po mažą kambarį su vonia, taip kvartale sukuriant savotišką pabirusį hostelį (jis pavadintas „Humble hostel“ – „Kuklus hostelis“). Genialus šio projekto aspektas yra tai, kad vos 20 kv. m ploto erdvė apribojama mobilia siena, kuri, kai kambaryje niekas negyvena, gali būti patraukiama priklausomai nuo svečių skaičiaus, ir dalis kiemo vėl naudojama kaimynų.

Kitas pavyzdys – „Plug-in“ sistema, sukurta architektų „People‘s architecture office“. Ji skirta istoriniam pastatui atnaujinti. šio metodo esmė – įprasto renovacijos proceso „nugriauti ir atstatyti“ priešingybė. Tai namo name kūrimas, naudojant plokščių sistemą. Jose sumontuota visa infrastruktūra, kurios senuose namuose nebūta – nuo elektros iki vandentiekio. Tai montuojama namo viduje, nepakenkiant senam, bet dar geros būklės stogui ar medinėms konstrukcijoms. Plokštės labai nebrangios, o jų montavimas – itin greitas ir paprastas. Vieno namo vidų galima surinkti per 1 dieną neturint ypatingų statybininko įgūdžių. Plokštės universalios, tinkamos ir 10 kvadratinių metrų kambariui, ir visam kelių namų kvartalui renovuoti. šis metodas atitinka ir ekonominius vietos gyventojų pajėgumus, nes paprastai hutongo gyventojai gyvena skurdžiai.

Architektai šį projektą pradėjo patys, tada su to hutongo plėtotoju sukūrė finansavimo sistemą. Jeigu kuris nors hutongo gyventojas norėtų panaudoti „Plug-in“ sistemą, turėtų investuoti labai nedaug savų pinigų, o likusia dalimi pasirūpintų vietos valdžia. šitaip buvo atnaujinta tikrai daug senų namų.

Prieš dvejus metus ėmėmės kito hutongo rajono – Baitaso. Vienas festivalio dalyvių architektų kaip tarpininkas tarp vietos bendruomenės ir valdžios jau kelerius metus dirbo tame rajone kartu su valstybiniu plėtotoju. į Baitaso regeneracijos programą mes įsitraukėme ją vos pradėjus. Nors dizaino festivalį visi asocijuoja su parodomis, renginiais, mažais laikinais statiniais, pirmaisiais metais Baitase panaudojome investuotojo skirtas lėšas ne šou, bet pusiau laikinoms instaliacijoms, kurios užpildė rajono infrastruktūros spragas. Pavyzdžiui, hutonguose nėra viešųjų erdvių, bet gatvės nuolat pilnos žmonių, sėdinčių ant įvairių nepatogių daiktų ir paviršių. žmonių namų durys beveik visuomet užstatytos automobiliais.

Pasirinkome vieną gatvę ir sukūrėme modulinę lauko baldų – suolų su integruotomis šiukšliadėžėmis, kurių hutonguose iki šiol nebūdavo – sistemą. Ji tapo barjeru tarp knibždančios gatvės ir privačios namų erdvės. Kai tik pastatėme suolus, juos akimirksniu užsėdo žmonės. šie baldai ne tik suteikė vietą poilsiui – ant jų ėmė megztis pokalbiai tarp vietos gyventojų, turistų, architektų, studentų, miesto valdininkų – tai viena didžiausių sėkmių, kokių galima tikėtis kultūros renginyje.

Tam, kad Jūsų išvardyti pilotiniai projektai būtų įgyvendinti, į juos turėjo įsijungti ir gyventojai. Kaip jie vertino festivalio iniciatyvas?

Diskusijų metu būta sudėtingų momentų. Kartais vietos gyventojai nebuvo patenkinti pokyčiais, nes jiems buvo neįprasta matyti svetimus žmones anksčiau tik jų naudotose erdvėse, bet galų gale tai juk įpročio klausimas. Niekas nepasikeičia tik dėl to, kad kam nors gimsta gera idėja. Ji turi būti išbandyta. Festivalio organizuota pilotinių projektų programa leido kruopščiai planuoti diskusijų, derybų, bandymų procesus. Taip pat kultūros platforma šiuos projektus iškėlė į dienos šviesą, paskatino viešas diskusijas apie juos.

Kas padeda projektams neužgesti, kai festivalis baigiasi?

Kai kurie iš jų sėkmingai tęsiami. Pilotinių projektų tikslas buvo išbandyti naujovišką darbo metodiką. Pavyzdžiui, modulinių plokščių „Plug In“ pilotinis projektas tapo populiariu architektūros produktu, tam įgyvendinti gauta socialinio fondo parama. Kultūrinė festivalio platforma subūrė bendraminčius. Tęstinumas nebūtinai turi turėti pastato išraišką – tai gali būti dialogas, bendruomenė, pakitęs mentalitetas.
 
Dalintis

Komentarai



Vardas:* 
El. paštas: 
Komentaras:*
 

Copyright © EkoIdėjos 2008 - 2009 All rights reserved.         CMS: easywebmanager