Eko energija Eko būstas Eko transportas Eko buitis Eko laisvalaikis Eko mada Eko pasaulis
Pradžia » Eko laisvalaikis

Literatūra be moralės yra nežmoniška

2017-09-04

„Literatūra be moralės yra nežmogiška“, – savo Nobelio literatūros premijos teikimo paskaitoje 2010 metais kalbėjo Mario Vargas Llosa. Anot jo, tokią pamoką jam suteikė Albert‘o Camus ir George’as Orwellas. Iš Gustavo Flauberto jis teigė išmokęs, kad svarbiausi talento ingredientai yra nepalaužiama disciplina ir neišsenkanti kantrybė, iš Williamo Faulknerio – kad kūrinio forma pakylėja arba nuskurdina nagrinėjamą temą, iš tokių autorių kaip Cervantesas ar Thomas Mannas – kad platus akiratis ir ambicija romane yra lygiai taip pat svarbu, kaip ir stilistinis subtilumas bei pasakojimo strategija. Jeanas-Paulis Sartre’as, anot M. Vargas Llosa, jį išmokęs, kad žodžiai yra veiksmai, tad meno kūrinys, kuris nėra abejingas savajam laikmečiui ir geba siūlyti idėjų, gali pakeisti istorijos eigą. Galiausiai Andre Malraux jam perdavęs pamoką, kad epinis didvyriškumas šiandien yra lygiai taip pat įmanomas kaip Argonautų ir Odisėjo laikais. Trumpai tariant, dėstydamas šias didžių literatų pamokas, M. Vargas Llosa iš esmės puikiai sudėliojo kriterijus, kuriais remiantis galima vertinti jo paties kūrybą.

Leidykla „Sofoklis“ neseniai išleido šio iš Peru kilusio autoriaus knygą „Penki kampai“. Joje pasakojama apie paskutiniuosius diktatoriaus Alberto Fujimorio valdymo metus, o tiksliau apie tai, kaip slaptajai tarnybai vadovaujantis jo bendras, pramintas tiesiog Daktaru (tikrovėje tai ilgamečiu Peru žvalgybos vadovo Vladimiro Montesinoso atitikmuo), geba pasitelkti geltonąją žiniasklaidą tam, kad susidorotų su režimo oponentais. Susidorotų pačiu primityviausiu būdu – tiesiog iškrapštydami arba sukurpdami kokį skandalą iš privataus gyvenimo.

Būtent taip nutinka Enrikei Kardenasui – kalnakasybos magnatui, kurį ima šantažuoti bulvarinio laikraščio „Atvirai“ redaktorius Rolandas Garo. Tiesa, šįkart redaktorius išsišoka prieš oponentą, prieš kurį nenorėtų išsišokti nė pats Daktaras. Čia ir prasideda įdomybės, kurių savaime suprantama čia nepasakosiu, kad nesugadinčiau skaitymo malonumo.

Įdomu yra tai, kad pats M. Vargas Llosa 1990 metais kandidatavo į Peru prezidentus, kovodamas ne su kuo kitu, o su A. Fujimoriu. Pirmajame etape rašytojas netgi laimėjo, tačiau vėliau sugebėjo atbaidyti dalį rinkėjų žadėdamas masyvią privatizacijos programą. Tai veikiausiai ir lėmė, kad antrajame ture laimėjo 62,4 proc. balsų surinkęs A. Fujimori, kuris prezidento kėdėje išsilaikė iki pat 2000 metų. Tą laikmetį diktatūros pabaigoje M. Vargas Llosa apibūdina kaip erą, kurioje žmogus galėjo tiesiog pradingti, ir artimieji nė nebūtų sužinoję, kas jį pražudė – teroristai, vyriausybė, policija ar tiesiog eiliniai chuliganai.

„Penkiuose kampuose“ rašytojas piešia niūrų savo tėvynės portretą. Jis kritikuoja diktatūrinę valdžią, kuri rūpinasi tik praturtėjimu ir galios išlaikymu, tam išnaudodama žiniasklaidą ir užkulisinius nedemokratinius žaidimus. Jis kritikuoja geltonąją žiniasklaidą, suaugusią su valdžia ir kuriančią gandų, apkalbų ir melo kultūrą. Jis kritikuoja šalies verslo elitą, kuris susitelkęs tik į savo gerovės ir saugumo užtikrinimą ir visiškai nesirūpina tais, kurie kenčia žiaurią socialinę atskirtį, kasdien patiria neteisingumą. Vietoje to jie mieliau atsipalaidavimo ir pabėgimo nuo sekinančios kasdienybės, sukaustytos dar ir komendanto valanda, ieško seksualiniuose eksperimentuose.

Tiesa, savo knygoje, kaip paaiškėja vėliau, M. Vargas Llosa palieka vietos atgimimui, tačiau, jei to ir galima tikėtis, jis ateis ne iš viršaus, o iš apačios. Jis gali ateiti nebent iš tų, kurie patys pasinėrę į gilų purvą galiausiai nuspręs ir tars gana. Kūrinio herojės Skiedrelės, bulvarinės žurnalistės, pavyzdys primena Vaclavo Havelo „Begalių galybės“ tezę, kad eilinis žmogus gali daug, jei tik sąmoningai apsispręs gyventi tiesoje, o ne žaisti pagal primestas ir jėga ginamas melo taisykles. Remiantis pradžioje cituota rašytojo kalba, atsiimant Nobelio literatūros premiją, nereikia laukti Odisėjo ar kito superherojaus, reikia pačiam juo tapti, įveikus savo tramdomuosius begalio marškinius.

Kalbėdamas apie literato vaidmenį šiandienėje visuomenėje, M. Vargas Llosa akcentuoja, kad jo pareiga yra aktyviai dalyvauti viešajame gyvenime ir priešintis autoritarinėms tendencijoms. Anot jo, menas apskritai leidžia giliau ir intensyviau pažinti gyvenimą, nes panirę į savo kasdienybę mes dažnai tiesiog stokojame distancijos refleksijai. „Menas suteikia perspektyvą, horizontą, leidžiantį pažinti gyvenimą, koks jis yra, ir suvokti variklius bei mechanizmus anapus konkretaus elgesio“, – viename interviu kalbėjo rašytojas. Jo knyga „Penki kampai“ neabejotinai ir yra toks aktyvaus įsitraukimo į viešąjį gyvenimą pavyzdys kuriant grožinę literatūrą, kuri gebėtų reflektuoti ir kritikuoti šiandienę visuomenę, kartu leidžiant suvokti ir negalavimų priežastis.

M. Vargas Llosa teigia, kad mūsų laikų literatūroje ir apskritai mene kaip įkvėpimo šaltinis veikiau dominuoja priešiškumas, negatyvumas, baimė, kančia, o ne entuziazmas, nuostaba, susižavėjimas ar laimė. Visa tai justi ir aptariamoje paties autoriaus knygoje. Visa tai veikiausiai sietina su tuo, kad romantiniai nesustabdomos pažangos idealai galiausiai atvedė prie to, kad nuolat tobulėjant technologijoms kyla vis daugiau abejonių dėl paties žmogaus, apsiginklavusio tomis naujausiomis technologijomis, sužmoginimo. Emancipacijos iš visų praeities tradicijų, normų siekis šiuo atveju dažnai tereiškia tik tiek, kad žinome, nuo ko bėgame, tačiau nelabai žinome, kur atbėgsime.

M. Vargas Llosa akcentuoja, kad rašytojas privalo būti įsipareigojęs savo laikmečiui, savo tikrovei, savo visuomenei. „Negalima kurti atsiribojus nuo aplinkos, kurioje gyveni, problemų, ypač, jei tiki demokratija, kur idealiu atveju visi dalyvauja sprendimų paieškose“, – kalbėjo Nobelio literatūros premijos laureatas. M. Vargas Llosa rašytoją įsivaizduoja kaip savo šalies patriotą. Tik patriotizmas, kaip rašo jis, nereiškia vėliavų, himnų, iškilių kalbų apie plakatinius herojus, o saują vietų bei žmonių, kurie gyvena mūsų atmintyje ir nudažo ją melancholija, sušildančiu žinojimu, jog nepaisant to, kad ir kas nutiktų, visada yra namai, į kuriuos gali sugrįžti.

Anot jo, didžioji šiandienos kultūros problema yra tai, kad masinė kultūra jau baigia sunaikinti aukštąją kultūrą, akcentavusią žmogaus lavinimo svarbą. Šiandienė kultūra pati nusileidžia iki masinio vartotojo lygmens, pinigą, t. y. vartojimą, iškelia kaip aukščiausią vertybę ir taip ne sprendžia problemas, o tik jų padaugina. Aukštoji kultūra visada buvo idėjų šaltinis, tuo tarpu šiandienėje kultūroje ima dominuoti vaizdai, kurie gali būti patrauklūs estetiškai, tačiau idėjiškai dažniausiai yra visiškai tušti.

Paties M. Vargas Llosa knyga puikiai atspindi šiandienės visuomenės negalavimus. Tiesa, perskaičius vis dėlto lieka klausimas, o kurios gi jų nebuvo žinomos? Šiuo atžvilgiu knygoje nieko naujo nėra. Svarbiausias, kaip jau ir minėjau, akcentas yra tas, kad atgimimas, problemų sprendimas turi prasidėti ne žvilgčiojant kažkur aukštyn į elitą, kuris yra pagraužtas tų pačių problemų, o imantis atsakomybės pačiam keisti situaciją neužmirštant, jog pirmiausia privalai pasikeisti tu pats.
 
 
Dalintis

Komentarai



Vardas:* 
El. paštas: 
Komentaras:*
 

Copyright © EkoIdėjos 2008 - 2009 All rights reserved.         CMS: easywebmanager