Eko energija Eko būstas Eko transportas Eko buitis Eko laisvalaikis Eko mada Eko pasaulis
Pradžia » Eko laisvalaikis

Realios ir virtualios paralelės. Menas ir meilė

2017-09-08

Menas jį kuriančiajam yra tolygus meilei kitam žmogui. Tai nereiškia, kad dailininkas, rašytojas, skulptorius, muzikantas, šokėjas, bet kuris kitas menininkas ar atlikėjas myli kiekvieną savo kūrinį ar jį įkvėpusį subjektą, bet reiškia, jog kūrybos procesas atitinka meilės evoliuciją. Meilė ir kūryba yra du svarbiausi dalykai, stumiantys pasaulį į priekį, leidžiantys žmogui ištverti visus gyvenimo sunkumus, išlikti ir progresuoti.

Kūrybinio proceso pradžioje vyksta tai, kas nutinka bet kuriam žmogui prieš įsimylint – menininkas yra sugundomas arba pats susigundo. Mintis ar idėja apie naują projektą, naują kūrinį lygiai taip pat kaip mintys apie kitą žmogų neprašyti įsiskverbia į kūrėją, atsiranda tarsi iš niekur, nelauktai, neplanuotai, įkrenta tarsi koks nematomas grūdas, kuris žmogaus širdyje suranda derlingą dirvą ir ima leisti šaknis.

Jei tai būtų gamta, tereiktų tik saulės ir šilumos, bet meilei ir kūrybai vien saulės negana. Nors iš pradžių tas grūdas užima labai mažą širdies dalelytę, bet menininkas, lygiai taip pat kaip koks apsvaigęs įsimylėjėlis, vis dažniau pagauna save svajojant ir ilgintis. Ilgainiui jausmas auga, ir tiek vienas, tiek kitas jaučiasi arti rojaus, be galo arti kažkokios brangenybės ar dievybės ir tetrokšta ištiesti ranką, kad ją pasiektų. Šioje stadijoje menininkas aklas ir kurčias, jam nerūpi, ar ta idėja, tas būsimas kūrinys iš tiesų toks jau ypatingas, nesvarbu, kiek jam sukurti prireiks laiko, kiek kainuos, kokią nuomonę apie jį susidarys kiti. Nes tai – tarsi svaiginantis pirmasis bučinys, visa ko pradžia, noras atsisukti į šviesą, noras praturtinti savo širdį. 

Nuo pirmų bundančių jausmų ir idėjų stadijos iki jų realizavimo – tolimas kelias, ir visi menininkai žino, kiek tokių „grūdų“ niekada net neišdygsta. Nepaisydami to, daugelis neištveria ir žengia dar bent vieną žingsnį, kaip ir jaunas nekantrus meilės ieškantis žmogus. Šioje laiko atkarpoje vyksta arba flirtavimas su mintimi, arba absoliutus, neapgalvotas, spontaniškas pasinėrimas į deginančią aistrą. Kaip ir meilėje, taip ir mene tiek lėtas pasinėrimas, tiek staigus šuolis gali nuvesti iki tobulo rezultato. 

Kaip ir meilė, taip ir poreikis kurti yra be galo atkaklūs savaiminiai reiškiniai. Menininkai žino, kad jo ignoruoti, jo atsikratyti, net jeigu tai nėra geras laikas ar vieta, ar net pati idėja – neįmanoma. Poreikis kurti įsisunkia ir veikia kiekvieną kiekvienos dienos akimirką, o jeigu tą jausmą ignoruosi,  jis virs augliu, akmeniu, spaudžiančiu širdį. Kūrėjas jaučiasi bejėgis, nes nežino, kaip atsikratyti jame siaučiančių minčių ir jausmų, o kartu dažnai jaučiasi visagalis, pasitikintis savimi, stiprus, jaučiantis, kad gali pasiekti, gali sukurti, gali „pagimdyti“, paversti idėją realybe, nes pro vos vos pravertas pasąmonės duris jis jau „pamatė“ potencialą, pajuto kruopelytę to, ką galėtų pajusti jo būsimo kūrinio „vartotojas“.

Jeigu viskas susiklosto gerai, menininkas pagaliau atsiduria savo stichijoje, imasi darbo. Iš pradžių viskas yra aistra: energija ir pasitenkinimas liejasi per kraštus, visko norisi daugiau, greičiau, stipriau. Panašiai vienas kitą geriau pažinusios poros pirmos nakties aistra virsta pastovia ugnimi, pakankamai karšta, kad galėtų išlieti metalą, išdegti molį, uždegti širdį, sušildyti sielą ar rankas. Ši stadija yra labai intymi ir nebūtinai „rožėmis klota“. Gali būti ir nepagrįstų lūkesčių, nes tiek menininkas, tiek įsimylėjėlis yra įsitikinęs, kad žino, kokio rezultato tikėtis, žino kur tas procesas, kur tie santykiai nuves.

Meilė ir kūryba yra skausmingi dalykai. Į viena ir į kita žmogus dažniausiai „sudeda“ visą save, kartu tampa itin pažeidžiamas. Bet tai – vienintelis būdas, vienintelis kelias kažko tikro link. Net jeigu kūrimo procesui ar meilės romanui įsibėgėjus išlenda aštrūs kampai ir atsiranda kliūčių. Menininkams dažniausiai tos kliūtys yra finansinės arba asmeninės, arba psichologinės, arba meno objektas (kaip ir mylimasis/mylimoji) pasirodo esąs daug komplikuotesnis, daug labiau nenuspėjamas, nei tikėtasi. Meno kūrinys visada yra kūrėjo pasaulio dalis. Kaip ir mylimas žmogus arba kaip pats meilės jausmas, jis užima daug vietos, turi savo „nuotaikas“, savo „poreikius“, savo trūkumus. Kartais ima dusinti, tampa per didelis, jo darosi tiesiog per daug.

Todėl neretai kyla noras viską mesti, iškyla daug abejonių, atsiranda kritikos. Menininkas mąsto: jis/ji/kūrinys nekalti, problema manyje, aš nesu labai geras, nesu talentingas, pakankamai atsidavęs, nesu vertas, aš viską įsivaizdavau visai ne taip...

Meno kūriniai ir meilės istorijos įgyja savo spalvų, niuansų, nuotaikų, krypčių. Ima keistis ir transformuotis.

Kartais, tiesa, labai retai, nutinka taip, kad nuo tos akimirkos, kai mintis ar vaizdinys it koks grūdas apsigyvena menininko galvoje, gali pasirodyti, jog tarsi kažkas kitas vedžioja jo kaip dailininko teptuką, rašytojo ar muzikanto plunksną.  Jei palyginsime tai su meile, tai būtų ta santykių stadija, kai įsimylėjusiesiems tenka susitaikyti su faktu, kad antroji pusė nėra ir niekada nebus jo kūrinys, jog poros santykiai – tai nesibaigiantis vienas kito kūrimas ir kaita, kad nė vienas nėra tobulas, o meilė yra bendras kūrinys, unikalus šedevras. Ir reikia liautis bijojus to, kuo ji gali virsti ateityje.

Savo kūrinio dėka menininkas savyje aptinka kažką naujo, pabunda nauji jausmai, naujos idėjos, jis pasijunta išsilaisvinęs ir sutinka išlaisvinti savo darbo rezultatą, nuimti nuo jo ribojančias lūkesčių grandines ir leidžia jam virsti tuo, kuo jam yra lemta virsti, išaugti į tai, į ką jis turėjo išaugti.

Kaip ir meilėje kūryboje reikia susitaikyti, kad tavo kūrinys ar mylimasis nepriklauso tik tau, nors ir yra neatskiriamo tavo gyvenimo dalis.

Jei tai būtų dviejų žmonių santykiai, šioje stadijoje būtų ir pasididžiavimo, ir pasitikėjimo, ir pažeidžiamumo. Jeigu kas nors nuskriaudė tavo mylimą žmogų, skauda ir tau. Jeigu kas nors jo neįvertino, įžeidė – skauda ir tau. Pabaigus kūrinį pasireiškia tikroji meilė, nes tada ateina laikas viešai didžiuotis arba viešai ginti. Tiesa, meno kūrinys nėra bejėgis ar pasyvus kūdikis, jis kaip ir suaugęs mylimasis gali būti stiprus, pasitikintis savimi, gali būti įspūdingas, gali apsiginti, gali užpulti. Menininkas savo išleisto į pasaulį kūrinio nebekontroliuoja ir net nežino, kokį jis padarys įspūdį žiūrovams, skaitytojams, miniai. Menininko paskirtis ir likimas yra būti su savo kūriniu, iki kol pastarasis išvys pasaulį.

Kūryba kaip ir meilė pilna skausmo ir išdavysčių. Ir nėra jokių garantijų. Bet, jei kažką duosi, ir pats gausi. Kentėsi, bet norėsi daugiau. Ir tik taip išgyvensi savo pašaukimą kurti ir mylėti.  
 
 
Dalintis

Komentarai



Vardas:* 
El. paštas: 
Komentaras:*
 

Copyright © EkoIdėjos 2008 - 2009 All rights reserved.         CMS: easywebmanager