Eko energija Eko būstas Eko transportas Eko buitis Eko laisvalaikis Eko mada Eko pasaulis
Pradžia » Eko laisvalaikis

Kūrybinės industrijos, kūryba ir kūrybingumas: ar įmanomas jų susitikimas?

2017-09-13

Kūrybinės industrijos – itin daug dėmesio Lietuvoje ir visame pasaulyje šiandien sulaukianti sritis, jungianti iš pažiūros visiškai skirtingus ir, regis, tarpusavyje nesuderinamus žmogaus veiklos fenomenus – kūrybą ir gamybą. Kūrybinių industrijų terpėje kūryba lengvai gali virsti gamyba, o pastaroji – įgyti kūrybos statusą. Tai iliustruojančių pavyzdžių nereikia ieškoti toli – tiek grožinė, tiek audiovizualinė kūryba, (re)produkuojama įvairių pelno siekiančių leidybos industrijų, šiandien kone liejasi per kraštus ir tampa viena iš gamybai priklausančių sričių. Taip kūryba ir kūrybingumas tartum peržengia kūrėjų būrelio ribas ir tampa lengvai prieinamas visiems – patiems kūrybininkams ir didesniam kūrybos produktų vartotojų skaičiui. Vis dėlto kyla klausimas – ar kūrybinės industrijos, siejamos su gamyba bei komercijai ir pelnui skirtiems tikslams, gali būti tapatinamos su kūryba ir kūrybingumu? O gal tai – visiškai skirtingos, jokių sąsajų neturinčios ir niekaip nesusiliečiančios sritys? Apie daugialypes ir netikėtas kūrybos ir kūrybingumo transformacijas, neatsiejamas nuo specifinių XXI amžiaus postindustrinių procesų, vykstančių kultūros, meno ir literatūros srityse, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto lektorė Jovilė Barevičiūtė kalbasi su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Naujosios literatūros skyriaus mokslo darbuotoja, grožinės literatūros tekstų vertėja, humanitarinių mokslų daktare Laura Laurušaite.

Laura, esate garsaus lietuvių literatūros tyrinėtojo, prozininko Adolfo Sprindžio anūkė bei žinomos literatūrologės ir kritikės Jūratės Sprindytės dukra. Tad meniniai tekstai ir literatūrinė kūryba tiesiog įsišaknijusi Jūsų genuose ir giminės dirvoje. Kaip Jūs suprantate, kas tai yra kūryba, kūrybingumas? Juk šiandien apie tai labai populiaru ir madinga kalbėti, vartoti šiuos žodžius įvairiausiuose kontekstuose, iš pirmo žvilgsnio net vargiai besisiejančiuose su kūryba.

Išties jaučiu genų ir filologinės aplinkos poveikį, daug duoda paveldėtas kalbos jausmas, estetikos pojūtis. Tai lėmė ir specialybės pasirinkimą. Kūrybingumas kaip kriterijus yra imanentiškas literatūrologo darbui, nes mūsų analizės objektas – žodžio menas.

Kūrybingumas man yra įdomaus gyvenimo sąlyga. Jis skiria mus nuo gyvūnų. Bet visai gali būti, kad meninė kūryba jau greitai nebebus homo sapiens privilegija, nes bus įmanoma į dirbtinį intelektą suprogramuoti visą pasaulio meno istoriją ir robotas automatiškai taps pranašesnis už bet kokią žmogiškų gebėjimų būtybę.

Man, kaip mokslininkei, apmaudu, kad dabartinė mokslo biurokratija vis labiau kėsinasi į filologo tyrėjo kūrybingumą. Akivaizdu, kad kitose šalyse mažiau reglamentacijos. Eilinį kartą, kankindama straipsnį pagal nustatytą modelį (įvadas, tikslai, uždaviniai, metodologija...), vis prisimenu, kad Clarissos Pinkolos Estés veikalas Bėgančios su vilkais: Laukinės Moters archetipas mituose ir pasakose (pirmasis leidimas – 1992) buvo apgintas kaip mokslų daktaro disertacija. Mūsų akademinėje aplinkoje tokie pavyzdžiai neįsivaizduojami, nes humanitariniai mokslai brukami į specifinį techninių mokslų kurpalį. Kūrybingesni mokytojai piktinasi, kad aukštesnės kūrybinės raiškos abitūros egzaminų rašiniai sulaukia menkesnio įvertinimo, nes iš mokinių reikalaujama atitikti standartą. Tiksliųjų mokslų atstovams būdingas konvergentinis, arba telkiamasis, mąstymas, kurį nusako viena formulėmis įrodoma mokslinė tiesa, o humanitarinių mokslų pobūdis veikiau grindžiamas divergetiniu, arba sklaidomuoju, mąstymu, t. y. gebėjimu generuoti daug originalių idėjų. Anglų kalboje netgi yra du atskiri terminai, nusakantys skirtingą tyrimų pobūdį – research ir science. Filologai nepriklauso grynojo mokslo (science) kategorijai, jie yra tyrėjai (researchers). Iš mokslininkų filologų bandoma atimti kūrybiškumo prerogatyvą, juos prilyginant tiksliamokslininkams. Juk literatūros ir socialiniuose moksluose šimtaprocentis objektyvumas neįmanomas – netgi sociologų apklausos turi paklaidos elementą. Man atrodo, kad humanitarika ir socialiniai mokslai turėtų įkūnyti sinergiją tarp kūrybos ir intelekto – tai būtų jų stiprybė, o biurokratų primetamas automatinis „sumokslinimas“ šias mokslų kryptis nustekena. Kad ir tokie pavyzdžiai, jog mokslo premija nebuvo skirta tokiems korifėjams kaip prof. Leonidas Donskis, prof. Egidijus Aleksandravičius, prof. Alfredas Bumblauskas, nes jų veikla laikoma pernelyg populiaria.

Biurokratinis „kūrybingumas“ kartais nusidriekia iki visiško absurdo. Neseniai mokslo funkcionieriai siūlė įvesti sąvoką „sąlyginis mokslininkas“, kuris reikštų mokslininką, dirbantį nepilnu darbo krūviu. Pagal tokį apibrėžimą institucijoje galėtų dirbti, tarkime, 45,5 sąlyginio mokslininko. Visa tai – kaip iš tarybinės animacijos filmuko apie pusę grioviakasio... Net ir projektinis mokslo finansavimas yra bandymas mokslui primesti verslo logiką – mokslininkas yra priverstas „parduoti“ savo idėją.

Tokia situacija – tai humanitarinių ir dargi socialinių mokslų degradacijos požymiai. Kūrybingumą pakerta ir techniniai darbai, kurie sudaro didžiąją dalį mokslininko kasdienybės. Visi tampame vadybininkais.

Koks būtų kūrybingo žmogaus portretas Jūsų akimis? 

Ką tik grįžau iš akademinio vasaros seminaro „Literatūros salos“, kur prof. Viktorija Daujotytė per diskusiją ištarė frazę: „Kuris didelis ir reikšmingas yra tipiškas?“ Tokia mano akimis ir yra kūrybingumo formulė – kūrybinga viskas, kas originalu, kas išsišoka iš standarto. Kartais išsišoka tiek, kad išsyk net ne(pri)pažįstama kaip kūryba. Išradimai ir kyla iš eksperimento, kažkokio beprotiško proveržio, netikėto derinio, nukrypimo nuo normos. Vidutinybės tik palaiko stabilią gyvenimo tėkmę, bet nieko naujo neatranda, nesukuria. Todėl konkurencija, rungtyniavimas yra sveikas kūrybiškumo elementas ir varomoji jėga. Sakoma, kad automobilių lenktynės atsirado tada, kai buvo pagamintas antrasis automobilis. 

Ar galima kūrybingumą vertinti kaip masinį reiškinį? O gal kūrybingumas – tik saujelės išrinktųjų, pirmiausia menininkų, paskui galbūt dar ir mokslininkų – valda? 

Vargšo badaujančio menininko įvaizdis jau tikrai nebėra pirmoji asociacija, kylanti pagalvojus apie kūrybingumą. XXI amžius – tikras kūrybingumo bumas, kai kūrėjais angažuojasi būti bet kas. Viena vertus, kūrybinių industrijų įsigalėjimas esmingai išplėtė ir naujai aktualizavo kūrybingumo sampratą, tad dabar ji siejama su sėkminga karjera ir atitinkama finansine grąža, bet, kita vertus, tam tikruose kontekstuose ta sąvoka tiek išskydo, kad kūrybingumas kaip vertybė neretai patiria infliaciją. Iš romantizuotos paslapties kūrybingumas virto kasdienio vartojimo preke ir supaprastintu pavidalu tapo prieinamas visiems. Man rodos, nereikėtų gretinti kūrybos ir kūrybinių industrijų, nes tokiose varžytuvėse abu vienas kitą sumenkina. „Grynojo“ meno atstovai niekina kūrybines industrijas kaip masinį reiškinį, o kūrybinių industrijų adeptai į meną žvelgia kaip į savitikslį reiškinį, negeneruojantį ekonominės naudos. Manyčiau, teisingiausias lanksčios interpretacijos kelias – leisti egzistuoti įvairiems kūrybos pavidalams ir pasidžiaugti, kad kūrybingumas, plėtojamas kūrybinių industrijų ir kitose srityse, šiais laikais įgyja vis daugiau veidų, formų, kokybių ir dimensijų. Tai – mūsų visuomenės įvairiapusio liberalumo, tolerancijos ir atvirumo įvairovei apraiškos.

Laura, stabtelėkime ties tuo, kad, jei kūrybinės industrijos ir jų generuojami produktai per pastaruosius kelis dešimtmečius klesti visame pasaulyje, tai reiškia, jog esama didžiulio jų poreikio. Kuo šiuolaikinei visuomenei svarbus tas Jūsų paminėtas iš paslapties gaubiamų kerčių į akinamą dienos šviesą ištrauktas, nuromantintas, supaprastintas, visiems ir kiekvienam prieinamas kūrybingumas kaip galimas parduoti ir / ar įsigyti kūrybinių industrijų produktas? Kuo šie produktai praturtina ar palengvina nūdienį mūsų gyvenimą ir kasdienybę apskritai?

Technologijų amžiuje daugelis investuotojų perka ne tik mašinas, bet ir idėjas, vadinasi, kūrybingumas yra kaip niekada vertinamas. Naujoji ekonomika įveiksmino intelektinį kapitalą, panaudodama individualų kūrybingumą savo reikmėms. Man, kaip kūrybinės srities atstovei, smagu, kad būtent kūrybingumas buvo ta varomoji jėga, paskatinusi šiuolaikinį ekonominį aktyvumą. Kūrybingumas staiga tapo toks galingas, kad net pajėgė išjudinti ekonomiką!

Gero dizaino, nišinės prekės ir paslaugos palengvina buitį, taupo laiką, suteikia mums daugiau ir įvairesnio laisvalaikio, spalvingesnių saviraiškos galimybių – tai juk ne kas kita, o kūrybinių industrijų sritis ir šios srities generuojamos stiprybės. Ar šios prekės ir paslaugos mums reikalingos? Neabejotinai – taip, nes kone kiekvienas eilinis vartotojas, įsigydamas kokią nors prekę ar paslaugą, nori pasijusti išskirtinis, individualus, net savotiškai reikšmingas. Kūrybiškai apdorotos, šios prekės ir paslaugos yra tikras masalas nūdieniam vartotojui – tiek jaunam, tiek senam, tiek studentui, tiek valstybės tarnautojui, tiek įmonės buhalteriui, tiek net ir solidžiam universiteto profesoriui ar iki išnaktų prie kompiuterio užsisėdėjusiam pjesių kūrėjui. Tokia jau ta mūsų gyvenamoji epocha ar, kaip pasakytų filosofai fenomenologai, „gyvenamasis pasaulis“ – postindustrinis, nematerialiąją pridėtinę vertę per kūrybingumo galias generuojantis ir jos besivaikantis XXI amžius. Štai kodėl kūrybinės industrijos nūdien yra „ant bangos“ ir, manau, ne mažesnės sėkmės sulauks dar ne vieną dešimtmetį. 

Grįžkime prie kūrybines industrijas palaikančio ir maitinančio šaltinio – kūrybingumo. Kas yra kūrybos, kūrybingumo, galų gale, įkvėpimo šaltinis? Kaip manytumėte, ar kūrybingumo gyslelę atsinešame jau gimdami, ar jo galima išmokti, jį išugdyti? Juk iš tiesų, kad ir kokia veikla užsiimtume, tam tikrus kūrybos pastangų reikalaujančius sprendimus turime priimti nuolat.

Ir genų, ir pastangų komponentas yra vienodai svarbus. Aišku, praktika ir disciplina lavinant talentą yra būtinos. Mokslininkai sako, kad, norint įvaldyti bet kurią sritį, reikia treniruotis 10 000 valandų. Bet, kad ir kaip stengtumės, turbūt nė vienas netapsime nei antruoju Albertu Einsteinu, nei Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu. Galima kalbėti ir apie „nerealizuotą kūrybingumą“, kai žmogus turi įgimtą talentą, bet neturi sąlygų jo ugdyti ir jis nunyksta.

Pastaruoju metu įkvėpimo šaltinis asmeniškai man yra gamta – gėlių žiedlapių, paukščių plunksnų puošnumas, brokolių ar žiedinių kopūstų fraktalai.

Šiandien Lietuvoje susiduriame su paradoksu. Turime daugybę kūrybingų ir gausiai kuriančių žmonių, rašančių knygas, straipsnius įvairiausiomis temomis, it po lietaus dygstantys grybai steigiamos leidyklos, sparčiai populiarėja elektroninė leidyba. Regis, knygų leidybos industrija tiesiog klesti. Tačiau skaitymas kaip pomėgis mūsų visuomenėje vis labiau menksta ir silpsta, ypač jaunimo. Tad ar galima būti kūrybingam, beveik neatsiverčiant knygos? 

Šiuolaikiniam rašytojui rašymas yra ne talentas, o amatas, todėl dauguma rašytojų tik (re)produkuoja tekstus ir, kaip yra pasakęs latvių rašytojas Guntis Berelis, „teršia logosferą“. Todėl, kaip tvirtina Berelis, logiška manyti, kad rašytojų greitai bus daugiau negu skaitytojų. Dabar kiekvienas rašantysis galvoja, kad yra kūrėjas. Beje, mokslininkų yra įrodyta, kad būtent grožinių knygų skaitymas lavina vaizduotę, plečia žodyną, veikia kaip mentalinis fitnesas. Jaunimas suvartoja beprotiškus kiekius internetinės informacijos, bet jai nereikia pastangų, ji nepadeda susikoncentruoti, todėl šiuolaikiniai žmonės labai fragmentuoti, išsiskaidę.

Tiems, kurie knygą visgi atsiverčia, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas kasmet (šiemet jau penkioliktą kartą) renka „kūrybiškiausių grožinių knygų dvyliktuką“, pabrėžiu, būtent kūrybiškiausių. Netgi pats formatas – rinkti dvylika knygų (o ne, kaip įprasta, penkias ar dešimt) – buvo sumanytas kaip pasipriešinimas nusistovėjusiems modeliams. Visi klausia – kodėl mūsų rinkimai pavadinti „kūrybiškiausių knygų“, kas tas kūrybiškumas literatūroje, kaip jį apskaičiuoti, kuo išmatuoti? Tas ir yra, kad kūrybiškumas formulėmis neišreiškiamas, jį nustatyti padeda literatūros lauko pažinimas, kontekstų išmanymas. Šiuo atveju intuicija jungiasi su profesine patirtimi. Kūrybiškumo kriterijus paprastai tapatinamas su „gerumu“, „naujumu“, „skaitymo malonumu“. Kūrybiškumas apima ne tik šias savybes, bet ir kalbos, stilistinę gyvastį, išliekamąją kūrinio vertę. Beje, turbūt dėsninga, kad dabar populiarėja sociologiniai literatūros tyrimo metodai, kuriems meninė literatūros vertė (kūrybiškumas) nėra tokia svarbi. 

Knygų leidybą paminėjau neatsitiktinai – tai integrali kūrybinių industrijų dalis. Kokie yra toms populiariosioms kūrybinėms industrijoms šiandien svarbūs knygų ir kitų autorių teisių saugomų produktų leidybos mechanizmai, kokiais principais jie grindžiami, generuojant daugiamilijonines leidybos apsukas?

Man atrodo, kūrybinėms industrijoms postūmį davė demokratijos įsigalėjimas, kai menas tapo prieinamas visiems, ne tik saujelei elito. Tuo ir skiriasi kūrybinės industrijos, įskaitant ir leidybą, nuo kūrybingumo, kad jos yra susijusios su masiškumu, o tikram menui svarbus individualumas, išskirtinumas, vienetiškumas. Bet ir masiškai dauginant produktą siekiama apginti asmeninį kūrybingumo indėlį, intelektinės nuosavybės teisę. Įtampa tarp kūrinio unikalumo ir prieinamumo sėkmingai sprendžiama patentais, licencijomis, autorių teisėmis, registruotais prekių ženklais. Pavyzdžiui, oficialios autorinės teisės į kūrinį leidžia rašytojui ar vertėjui išvengti nelegalių kopijų ar padirbinių ir net uždirbti iš perspausdinamos ar bibliotekoje dažnai skaitomos knygos. Kaip sėkmingai įveiklinti kūrybiškumą masiškume, kaip kūrybiškumui suteikti patrauklumo ir iš jo išgauti naudos – šiuos klausimus šiandien sėkmingai ir sprendžia kūrybinės industrijos. 

Kūrybinių industrijų kontekste kalbame ne apie kūrėjus, o apie kūrybininkus, t. y. ne apie kažką kuriančius, o apie tam tikrus dalykus kūrybinančius specialistus. Kuo skiriasi kurti ir kūrybinti? 

Ir kūrėjai, ir kūrybininkai yra idėjų generatoriai, tačiau, kaip signalizuoja žodžių „kūrybos ekonomika“, „kūrybos industrijos“ etimologija, šios sritys susijusios su pramone, su inovacijomis, jų variklis yra kūrybos ir verslo, rinkos poreikių koreliacija (pavyzdžiui, start-up tipo įmonės). Juk ir žodis „kūrybininkas“ yra priesagos vedinys – tai ne kūrėjas grynuolis, o žmogus, kūrybinantis tai, kas iš prigimties nėra kūrybiška. Priesaga -inink lingvistikoje nurodo amatą, profesiją. Kūrybininkai yra dėsningas šių dienų produktas ir, žinoma, poreikis. Pragmatiškas XXI amžius – tai epocha, grindžiama naudos argumentais, kad ir kaip būtų, neparanki kūrėjams grynuoliams, nes jie neneša visuomenei pridėtinės vertės. Čia į areną dėsningai ir užtikrintai išeina kūrybininkai.

Kūrybinės industrijos – sritis, neatsiejama nuo liberalaus mąstymo ir plačių pažiūrų, sąmoningai vengiamo konservatyvumo. Dera pripažinti, kad Lietuva – viena iš konservatyviausiai mąstančių Europos valstybių. Kadangi daug keliaujate, užduosiu tokį klausimą: ar tas lietuvių, kartais net labai jaunų, pavyzdžiui, Y kartos atstovų konservatyvumas nėra kūrybingumo ir inovatyvumo stabdis, barjeras, iš kurio gniaužtų turėtume stengtis išsivaduoti? Kokiu keliu ir kur link turėtume eiti, kad būtume pažangūs ir konkurencingi europietiškoje kūrybingumo arenoje?

Problema ta, kad pernelyg susimenkiname ir vis lygiuojamės į Vakarus. Man atrodo, kad ne konservatyvumas, o nepasitikėjimas savo jėgomis yra didesnis stabdis. XXI amžiaus literatūros lauke iškilo žanras – „euroromanas“ – tekstas, apvalytas nuo bet kokių specifinių nacionalumo žymenų. Tačiau akivaizdu, kad versti į užsienio kalbas kitų šalių leidėjai paprastai renkasi kūrinius, liečiančius specifines Rytų Europos patirtis (pavyzdžiui, sovietmetis, trėmimai), kurių neteko išgyventi likusiajai pasaulio daliai. Žaviuosi estais, kurie sugeba naujai įveiksminti savo senosios architektūros paminklus ir virtuoziškai integruoti juos į šiuolaikinio miestovaizdžio visumą. Rotermano kvartalas Taline – tiesiog pribloškianti autentikos ir moderno samplaika. O lietuviai be širdperšos nušluoja visą senąjį paveldą ir daugina beveidžius stiklinius monstrus, kurie yra lietuviškosios trumparegystės pavyzdys. Per toli ieškome – liberalumas glūdi mūsų etniškume, viduje, o ne išorėje – dar lietuvių rašytojas Antanas Škėma kalbėjo apie liaudies meną kaip moderniojo meno ištakų šaltinį ir jo tarptautinį potencialą. Paradoksalu, kad tik dabar, kai visas pasaulis grįžta prie etninių motyvų, mes irgi pradedame suprasti, kad ne kitų šalių kopijavimas, o etninis išskirtinumas yra mūsų kūrybiškumo daigynas. Belieka patiems jį atpažinti ir išdrįsti parodyti pasauliui. Čia mums išties galėtų sėkmingai praversti optimalios kūrybinių industrijų specialistų – kūrybininkų – pastangos: jie mūsų senąjį, tradicinį, populiarumą praradusį paveldą turi galių paversti patraukliais, keliančiais susidomėjimą ir lietuviškąjį išradingumą liudijančiais naujai atgimstančiais atminties objektais, pastatais, parkais, dvarais, kvartalais, miestų zonomis ir kt. Kaip užduotį, tenkančią kūrybinėms industrijoms Lietuvoje, išskirčiau būtinybę šiuolaikiškai ir inovatyviai integruoti mūsiškius lietuviškojo paveldo ir nacionalumo žymenis į tuos objektus bei veiklos ir interesų sritis, kurios šiandien sulaukia daugiausia pačių lietuvių ir mūsų šalies svečių dėmesio. To esamiems ir būsimiems profesionaliems kūrybininkams ir linkėčiau – visa niveliuojantį masiškumą kūrybiškai nukreipti kultūrinius išskirtinumus puoselėjančio autentiškumo link. 
 
 
 
Dalintis

Komentarai



Vardas:* 
El. paštas: 
Komentaras:*
 

Copyright © EkoIdėjos 2008 - 2009 All rights reserved.         CMS: easywebmanager