Eko energija Eko būstas Eko transportas Eko buitis Eko laisvalaikis Eko mada Eko pasaulis
Pradžia » Eko laisvalaikis

Kaip gyventi po psichinės traumos

2017-10-06

1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašyto Molotovo–Ribbentropo pakto pasekmės, sukėlusios Antrąjį pasaulinį karą, Baltijos šalių okupaciją bei Rytų Europos šalių prievartinį įjungimą į komunistinį bloką sugriovė milijonų žmonių gyvenimus. Karas, prievarta, trėmimai, išgyvenimas nežmoniškomis sąlygomis žmones privertė išmokti gyventi, užgniaužiant emocijas, o savo patirtį laikyti nevertinga. Tai nepraėjo be pasekmių netgi ateinančioms kartoms. Vyresnieji tylėjo daugelį metų, nenorėdami vaikų įtraukti į slogius prisiminimus, tačiau tvyranti vidinė įtampa negalėjo neatsiliepti artimiesiems. 

Amerikiečių gydytojas Bendžamenas Kolodzinas tyrė Vietnamo karo veteranų, po karinės misijos sugrįžusių į įprastą gyvenimą, patirtį. Savo knygoje „Trauma ir išgyvenimas, savipagalbos vadovas“ („Trauma and Survival, a self helplearning guide“) jis aprašė traumuojančias pasekmes žmonėms, išgyvenusiems sunkias situacijas, kartu pasiūlydamas praktinių psichinės traumos įveikimo būdų. Šiame straipsnyje glaustai pristatysime pagrindines knygoje aprašytas įžvalgas apie potrauminio streso sindromą ir galimybę išgyti. 

Potrauminio streso sindromas 

Potrauminis stresas dažnai vadinamas normalia reakcija į nenormalią situaciją: jeigu žmogus liguistai reaguoja į nenormalius įvykius, tai visai nereiškia, jog jis išprotėjo. Pasak specialistų, kiekvienas normalus žmogus, atsidūręs ekstremalioje, pavojingoje gyvybei situacijoje, susikuria nestandartinius situacijos išgyvenimo būdus.

Daugelis potrauminio streso simptomų, kurie būdingi karo veteranams ir kitiems žmonėms, išgyvenusiems sunkias situacijas, pasireiškia būdu elgtis, mąstyti, jausti ir judėti, siekiant išgyventi nežmogiškomis sąlygomis. Šis elgesio stilius – nesvarbu, ar džiunglėse, ar alkoholiko šeimoje – yra visiškai netinkamas taikiame gyvenime. Paprastiems žmonėms, neprislėgtiems sunkių gyvenimo patirčių, toks elgesys tampa nesuprantamas ir gąsdinantis.

Jei trauma buvo palyginti nedidelė, tai padidėjęs nerimas ir kiti streso simptomai praeis per kelias valandas, dienas ar savaites. Jeigu trauma buvo didelė ir traumuojantys įvykiai pasikartojo daug kartų, liguista reakcija gali išsilaikyti daug metų. Karo veteranams žemai skrendančio sraigtasparnio ūžesys ar garsas, primenantis sprogimą, gali sukelti stiprią stresinę reakciją. Tuo metu žmogus stengiasi galvoti, jausti ir elgtis taip, kad išvengtų sunkių prisiminimų. Artimieji, nesuprantantys tokio elgesio, gali liepti „baigti elgtis kaip kare“. Tačiau niekas nepaaiškina, kaip tą padaryti. Žmogus išmoksta slėpti emocijas, tačiau vidinė įtampa niekur nedingsta.

Potrauminiam stresui būdingi šie klinikiniai simptomai:

Nemotyvuotas budrumas.

„Sprogstamoji“ reakcija. Ištikus kiekvienam netikėtumui, žmogus akimirksniu atlieka tam tikrus veiksmus: krinta ant žemės nuo žemai praskrendančio sraigtasparnio garso, staigiai atsisuka ir atsiduria kovinėje padėtyje, jei kas nors artėja iš už nugaros ir pan.

Emocijų atbukimas.

Agresyvumas.

Atminties ir dėmesio koncentracijos pažeidimai.

Depresija.

Nerimas. Nemalonūs fiziologiniai reiškiniai (nugaros skausmai, skrandžio spazmai, galvos skausmas), psichiniai reiškiniai (nuolatinis nerimas ir susirūpinimas, paranojiniai reiškiniai, pvz., nepaaiškinama persekiojimo baimė), emociniai išgyvenimai (nuolatinis baimės jausmas, nepasitikėjimas savimi, kaltės kompleksas).

Įniršio priepuoliai.

Piktnaudžiavimas narkotikais ir vaistais.

Nekviesti prisiminimai ir sapnai.

Haliucinaciniai išgyvenimai. Haliucinacinės būsenos žmogus elgiasi taip, lyg iš naujo išgyventų traumuojantį įvykį; jis veikia, galvoja ir jaučia taip pat, kaip tuo momentu, kai jam teko gelbėti savo gyvybę.

Nemiga.

"Išgyvenusiojo kaltė“. Kaltės jausmas, kad sunkiomis aplinkybėmis likai gyvas, kai kitiems tokie patys sunkūs išgyvenimai kainavo gyvybę. 

Socialinė adaptacija 

Visuomenė nori, kad išgyvenusieji trauminę patirtį socialiai adaptuotųsi prie įprastų elgesio normų. Tačiau tikra fizinė ir dvasinė sveikata nėra prisitaikymas prie kažkieno normų ir standartų. Pirmiausia – tai santarvė su pačiu savimi ir savo gyvenimo faktais. Patirties iš savo gyvenimo neištrinsi, tačiau galima išmokti gyventi, atpažįstant stresinę reakciją į tam tikrą situaciją ir atitinkamai elgiantis. Svarbu žinoti, kad netgi po daugelio kančios metų žmogus gali atrasti vidinę pusiausvyrą. Gijimas prasideda nuo susitaikymo su savimi, klausiant: „Ko man trūksta, kad jausčiausi gerai ir galėčiau džiaugtis gyvenimu?“ Tuo tarpu socialinė adaptacija verčia žmogų klausti: „Ko man trūksta, kad būčiau kaip visi?“

Traumas išgyvenusiems žmonėms būdingas slopinimo refleksas, žalingais įpročiais (pvz., alkoholiu ar narkotikais) slepiant nemalonius jausmus ir išgyvenimus. Pradėję slopinti savo neigiamas emocijas, žmonės praranda gebėjimą džiaugtis, mylėti, pasitikėti kitais.

Pastebėta, kad daugeliui Vietnamo karo veteranų, besistengiančių adaptuotis, priprasti prie „normalaus“ elgesio, didžiausių sunkumų atsirasdavo tada, kai jiems gydant buvo siūloma paprasčiausiai pamiršti praeitį. Tačiau kare jiems teko išgyventi ir kilnumo, garbės, narsumo pamokų. Tokios patirties nurašymas nepadeda išgyti. Tikrasis gijimas prasideda atiduodant duoklę viskam, kas nutiko gyvenimo kelyje. 

Apie baimę 

Baimės jausmas pažįstamas visiems. Gyjant po sunkios traumos padarinių svarbu išsiaiškinti, iš kur ji kyla. Žmogaus evoliucijoje baimė buvo labai svarbi, nes, įsijungus refleksui „mušk arba bėk“, jis lemdavo išgyvenimą. Dažnai ši baimė būdavo susijusi su pykčiu ir agresija, padedančiais ją nuslopinti ir įveikti užpuoliką. Žmogui, gyjančiam po sunkios traumuojančios patirties, svarbu suvokti savo pykčio, kuris daugybę metų galėjo būti slepiamas, priežastis. Baimės jausmo atpažinimas, siekiant pažaboti pyktį, nerimą ir atpalaiduoti raumenis, yra pirmasis žingsnis į išgijimą. 

Vidinės pusiausvyros ir sąžiningo bendravimo svarba 

Žmogaus veikloje dalyvauja mintys, emocijos ir fizinis kūnas, tad ir pusiausvyra gali būti prarasta vienoje iš šitų sričių: fizinėje, emocinėje ar protinėje. Pusiausvyra yra optimali būsena tarp įsitempimo ir atsipalaidavimo, ji svarbi po nukritimo norint atsistoti ir gyventi toliau.

Potrauminis stresas pasireiškia raumenų įtampa ir nuo to atsiradusiais liguistais reiškiniais: mėšlungiu, spazmais, galvos skausmais ir pan. Kai kurios raumenų grupės tiesiog yra „pamiršusios“ atsipalaidavimo būseną, tad šią būseną žmonės priima kaip normalią. Specialiais relaksaciniais pratimais galima išmokti atpalaiduoti raumenis. Ši praktika plačiai taikoma rytietiškoje meditacijoje ir kovų menuose. Kasdieniame gyvenime gebėjimas išsaugoti vidinę pusiausvyrą padės įgyti ramybę ir geriau išgyventi stresinius įvykius. Ekstremaliomis sąlygomis toks gebėjimas gali išgelbėti gyvybę.

Viena iš dažniausiai pasitaikančių stresinės reakcijos priežasčių siejama su bendravimo neaiškumu. Ilgas buvimas kupinoje pavojų aplinkoje žmogui formuoja įprotį slėpti informaciją ne tik ekstremaliomis, gyvybei pavojingomis sąlygomis, bet ir paprastoje gyvenimiškoje aplinkoje. Toks įprotis pasireiškia stresinėse situacijose, nes tarp tikslios informacijos nebuvimo ir baimės atsiradimo egzistuoja glaudus ryšys. Sąžiningas ir atviras kalbėjimas su aplinkiniais apie tai, kas vyksta, padeda išsaugoti vidinę pusiausvyrą ir gerina tarpusavio santykių kultūrą. 

Sunkūs prisiminimai ir pyktis 

Košmarai, pykčio protrūkiai, nekviesti prisiminimai ir nusivylimo jausmas sukelia daugiausia problemų žmonėms, kankinamiems potrauminio streso sindromo. Žmogų kamuoja jausmas, kad jis nepajėgia susitvarkyti su savo išgyvenimais ir poelgiais. Dieną dar šiaip taip įstengiama išvengti nekviestų prisiminimų, tačiau nakties sapnai jau nebepavaldūs žmogaus valiai. Norint sapnų problemoms pritaikyti pusiausvyros principą, atsibudus teks atsiminti ir suvokti sapno turinį, savęs paklausiant, ko reikia, kad pasibaigtų tas vidinis karas, į kurį sapnas nori atkreipti dėmesį, o surastą atsakymą pritaikyti savo kasdieniame gyvenime. Šis kelias labai sunkus, nes žmogus kartkartėmis priverčiamas grįžti ten, ką norėtų pamiršti. Šiuo atveju labai svarbi psichoterapeuto pagalba, bendravimas grupėje su tokiais pat pacientais, studijuojančiais savo sapnų turinį, pokalbiai su artimaisiais.

Tarp pykčio ir pusiausvyros – didžiulė distancija.

Rimtą pusiausvyros praradimą rodo nuolat grįžtantys slogūs prisiminimai. Norint juos sukontroliuoti, teks išmokti atpažinti stresą, jam prasidėjus pasiimti „time-out“, nuolat prisiminti, kad praeities negalima painioti su dabartimi, ieškoti prasmės sunkiuose prisiminimuose ir susitaikyti su praeities įvykiais.

Tarp pykčio ir pusiausvyros – didžiulė distancija. Kai ji pažeista, nereikia spręsti asmeninių konfliktų. Geriausia būtų surasti vietą ir veiklą, kuri padėtų paskirstyti pyktį. Tai gali būti fizinis darbas, sportas, o kartais pakanka pašnekovo ar pokalbio su pačiu savimi, jausmus išliejant raštu ar meno terapija. Labai svarbu išsiaiškinti pykčio priežastis. 

Gyvenimo istorija 

Gyvenimo istorijos apžvelgimas svarbus žmogui, išgyvenančiam potrauminį stresą. Pagrindinis uždavinys – išsiaiškinti pagrindinį savo gyvenimo turinį, ieškant informacijos, kuri padėtų sustiprinti saitus su pasauliu ir jį priimti. Mes esame daug didesni ir sudėtingesni, nei mūsų įsivaizdavimas apie save. Mes matome tik dalį bendrojo paveikslo. Turėdami mėgstamą darbą, save laikome kvalifikuotais specialistais, o jo neturėdami – tik bedarbiais. Žmogaus asmenybė tuo neapsiriboja. Kad ir ką galvotume apie save, vis tiek tai dar ne visa tiesa, nes žmogaus asmenybė iš tiesų daug platesnė ir turtingesnė.

Ilgą laiką žiūrėjus į tai, ko geriau visai nematyti, nesunku padaryti išvadą, kad gyvenimo aplinkybės nepavaldžios žmogaus valiai. Gilinantis į savo gyvenimo patirtį, galima suprasti, iš kur kyla baimė ir kiti negatyvūs jausmai. Pradėjus įsisąmoninti, kokios aplinkybės mielesnės, lengviau tinkamai pasirinkti ir savo gyvenimo laivą nukreipti linkme, tinkama dvasinei pusiausvyrai. Tokiu momentu žmogus jaučiasi savo likimo šeimininkas.

Visi atsinešame įgimtą ir įgytą patirtį iš savo tėvų namų, kuriuose praleidome pirmuosius gyvenimo metus, kai formavosi asmenybės pagrindai, tad tenka susitaikyti su faktu, jog kažką paveldėjome iš savo protėvių. Kai nesąmoningai renkamės vieną ar kitą elgesio būdą, tai reiškia, kad arba tiesiog neįsisąmoniname, ką darome, arba neįtariame, jog galima pasielgti kitaip. Galimybė laisvai rinktis atsiras, kai suprasime savo elgesio strategiją bei tai, kuo ji paremta. 

Pagarba kitam 

Išgyvenusieji karą ir okupaciją yra patyrę didžiulę nepagarbą savo atžvilgiu. Nepagarba – subtiliausias psichologinis instrumentas, leidžiantis bet kuriam, kurio poreikius patogiau ignoruoti, atimti teisę būti žmogumi. Pagarba kuria palankų klimatą taikai. Nepagarba kuria palankų klimatą karui. Kuo mažiau žmogaus gyvenime to, ką jis gerbia ir vertina, tuo sunkiau surasti tokią vietą, kur galima iš tiesų atsiverti, pajusti taiką ir ramybę. Tiek vidinis karas, tiek vidinė taika yra susiję su gebėjimu gerbti kitą.

Pranciškus Asyžietis, grįžęs iš Kryžiaus karo su gilia dvasine trauma, nepajėgė susitaikyti su aplink karaliaujančia tvarka. Pradėjęs puoselėti pagarbą kiekvienai gyvai būtybei, jis atrado dvasinę ramybę.

Tiems, kurių jausmai ir reakcijos paaštrėjo kare, reikia prisiliesti prie pačių taikiausių ir pačių švenčiausių žmogiškų vertybių, kad jų sielose vėl užsidegtų pagarbos ugnelė. Žmonės, pergyvenę masinę nepagarbą, tampa ypač jautrūs situacijose, kur vyksta nepagarbūs veiksmai. Daugelis kenčiančiųjų nuo potrauminio streso negali surasti sau vietos, kurioje karaliautų taiki atmosfera. Tačiau vis daugiau žmonių, sukrėstų karo išgyvenimų, randa savo sveikimo kelią, o jų balsas, kviečiantis ginti taiką ir gerbti vieniems kitus, yra vis geriau girdimas.

Pranciškus Asyžietis, grįžęs iš Kryžiaus karo su gilia dvasine trauma, nepajėgė susitaikyti su aplink karaliaujančia tvarka. Pradėjęs puoselėti pagarbą kiekvienai gyvai būtybei, jis atrado dvasinę ramybę.

Kai siekiame taikos, mums pravartu savęs paklausti, kas mūsų elgesyje talkina „ne-taikai“, kokie mūsų veiksmai kyla iš nepagarbos kitiems. Visų religijų dvasiniai mokytojai sutinka su teiginiu, kad gebėjimas ugdyti savyje pagarbą kitam – didelis kiekvieno žmogaus vystymosi potencialas. 
 
 
 
Dalintis

Komentarai



Vardas:* 
El. paštas: 
Komentaras:*
 

Copyright © EkoIdėjos 2008 - 2009 All rights reserved.         CMS: easywebmanager