Eko energija Eko būstas Eko transportas Eko buitis Eko laisvalaikis Eko mada Eko pasaulis
Pradžia » Eko laisvalaikis

Šiuolaikinės pasakėčios

2017-11-07

Stebėti ir skaityti kūno kalbą

„Dovanoju širdį“ – 2013-aisiais pasirodžiusios prancūzų rašytojos Maylis de Kerangal knygos tuo pačiu pavadinimu ekranizacija. Tai pasakojimas apie gyvybės trapumą, gyvenimą ir mirtį, netektį ir viltį, jaunatvišką energiją ir bejėgiškumą, bendražmogiškus santykius. Septyniolikmetis vaikinas Simonas su draugais banglentėmis gaudo bangas. Važiuodami namo jaunuoliai patenka į sunkią avariją. Simono gyvybė palaikoma tik ligoninės aparatų, jo smegenys miršta. Prislėgtiems tėvams siūloma apmąstyti donorystės klausimą. Į šią istoriją įsilieja paralelinė siužetinė linija. Buvusi muzikantė Klerė serga baisia liga, paskutinis jos šansas – širdies persodinimo operacija.

Taigi siužetas lyg ir kažkur girdėtas, matytas, garantuotai sužadinantis žiūrovams emocijas. Siužetinė linija nėra labai originali, o ir gana nuspėjama nuo pirmųjų kadrų, ypač pasiskaičius trumputį filmo aprašą, kurį čia savais žodžiais perpasakojau. Tačiau šis filmas pasižymi kitomis stipriosiomis pusėmis. Režisierės Katell Quillévéré darbas žavi atidumu detalėms. Mažytėmis užuominomis perteikiamos svarbiausios idėjos. Iš žiūrovų šis filmas reikalauja susikaupimo, įsigilinimo, psichologinės įžvalgos. Daktarų žvilgsniai, poros apsikabinimas, iš konteksto ištrauktos frazės ragina žiūrovus daryti prielaidas, spėlioti, susikurti savo interpretacijas. Kartais vėlesniuose kadruose pateikiamas atsakymas, o kartais pasakojimo atšaka paliekama fantazijai. Toks ezopinės kalbos per vaizdą panaudojimas filmą paverčia subtiliu, jautriu, prikaustančiu dėmesį.

Tačiau ne visais atvejais toks kalbėjimas daugtaškiais pasiteisino ir labiau dvelkė filmo neišbaigtumu nei rafinuotumu. Šioje istorijoje lyg ir nėra pagrindinio veikėjo. Tai, žinoma, modernu ir įdomu, tačiau tai suteikė filmui tam tikros koncentracijos stokos, išsibarstymo. Kiek erzino neišbaigti veikėjų psichologiniai portretai. Iš pasakojimo konteksto tarsi iškrinta pradėtos ir nebaigtos daugelio veikėjų asmeninės šalutinės istorijos: daktaro santykis su nežinia kieno mergaite, seselės svajos apie meilę, sergančiosios sūnus meta mokslus, užkabinamas seksualinės orientacijos klausimas ir pan. Visa tai blaško, atitraukia, nuveja mintis ir emocijas nuo pagrindinės istorijos. Manyčiau, toks trūkumas atsirado būtent dėl to, kad norėta beveik 300 puslapių romaną suspausti į 1 valandą 43 minutes. Galbūt derėjo kiek radikaliau apvalyti istoriją nuo papildomų epizodų.

Tačiau pačios užuominos buvo tikrai skoningos ir apmąstytos. Kai kurios detalės buvo itin metaforiškos ir vaizdingos. Pats įsimintiniausias kadras – kelias, virstantis vandenyno banga. Šis kadras nepaprastai atmosferiškas, kupinas talpios simbolikos, perteikiantis būseną tarp sapno ir tikrovės, trinantis ribą tarp gyvenimo ir mirties. Režisierė pasakojo, kad šio kelių sekundžių trukmės kadro kūrimas užtruko šešis mėnesius. Toks atkaklus darbas tikrai davė vaisių. Kaip ir visas filmas, šis kadras žavi precizika, kone juvelyrišku kruopštumu. Vanduo šioje juostoje atlieka gana svarbų vaidmenį. Jis vis keičia savo nurodomą prasmę, bet kaskart pasirodo kaip taiklus ženklas. Bangos kaip aliuzija į jaunatvišką veržlumą, lietus kaip melancholijos, gedulo palydovas, srovė, tampanti žmonių minia ir t. t.

Dar viena stiprioji filmo pusė – estetika, kadro grožis, kiek saldoka, bet žavinga romantika. Mėlyna paryčių prieblanda, skrodžiamos bangos tunelis, purslai, užliejantys ekraną, uolų galybė, sulėtinti kadrai, fejerverkais trykštančios žiežirbos, jaukios gatvelės, panoraminis naktinio miestelio vaizdas, vėjo malūnų linija... Laiko perdengimas, prisiminimus suliejant su dabartimi, o dabartį – su mintimis, svajomis. Stambūs planai, leidžiantys pažvelgti į veikėjų sielos gelmes. Vėlgi akių kaip sielos veidrodžio momentas. Net pravertoje krūtinėje plakanti širdis nufilmuota estetiškai ir steriliai. Pasitelkiant tokią jausmingą estetiką kuriama ir įtampa, laukimo pojūtis. Tad šis filmas, nepaisant tam tikrų trūkumų, man pasirodė tikra jautrumo, atidumo kitam, psichologinių ženklų skaitymo pamoka.

Kovoti už teisybę

„Mokytoja“ – tai filmas apie vidinę laisvę, nonkomformizmą, teisybės paieškas ir nelygiavertę kovą. Ši kino juosta mus nukelia į 1983 metus, Čekoslovakiją, Bratislavos priemiesčio mokyklą. Po atostogų ateina nauja mokytoja Marija Drazdechova. Nuskamba pirmasis simptomiškas jos klausimas savo auklėtiniams: „Kviesiu vardais, atsistokite ir pasakykite, kuo dirba jūsų tėveliai.“ Nors filmas mus nukelia į sovietinę santvarką, XX amžių, mokyklos laikus, jis yra nepaprastai aktualus ir šiandien. Šis filmas apskritai yra nepavaldus laikui ar geografiniams atstumams.

Socialistinis dvelksmas yra persmelkęs filmo atmosferą, scenografiją, veikėjų pokalbius, jis atsispindi tam tikrose aplinkybėse, veikėjų likimų vingiuose. Tačiau jis artimas ir lietuviams, ir kitoms šalims, patyrusioms komunistinį režimą, ir toms valstybėms, kurioms pavyko jo išvengti. Veikėjų tipažuose, esu tuo visiškai tikra, atpažinsime savo artimuosius, pažįstamus, o galbūt ir save. Šis filmas įkvepia nebijoti kovoti už savo teises, už teisingumą, prisiimti poziciją ir ją apginti.

M. Drazdechova – prisiekusi komunistė, manipuliatorė, išnaudotoja ir gudri lapė. Šį personažą nepaprastai įtaigiai įkūnijo Zuzana Mauréry, 51-ajame Karlovi Varų kino festivalyje pripažinta geriausia aktore. Filmas pradedamas nuo istorijos pabaigos, pasakojimui plėtoti naudojama detektyvams būdinga struktūra. Na ir ne veltui, neatsitiktinai – M. Drazdechova yra tikra nusikaltėlė, daužanti gabių vaikų viltis. Mat vienintelis būdas gauti gerus pažymius – tėvų paslaugos mokytojai už pasufleravimą.

Mokytoja gyvena patogiai – „nekaltas“ nemokamas apkirpimas perauga į kasdienius kotletukus, nuolatos taisomą lempos gaubtą, pyragėlių siuntimą į Maskvą ir pilnus namus šluojančių, skalbiančių bei tvarkančių vaikų. Filmo pradžioje į drabužinę suguža vaikai, lipa mokyklos laiptais. Paraleliai jau sutemus tais pat keliais mina jų tėvai, keliaujantys į slaptą tėvų susitikimą. Trijų mokinių tėvai išdrįsta surengti mokytojai slaptą tesimą, ragina ir kitus tėvus prabilti, pasirašyti skundą. Tačiau ne taip viskas paprasta. M. Drazdechova eina aukštas pareigas vietos komunistų partijos skyriuje. O kai kurie tėvai jaučiasi visiškai patogiai pirkdami vaikams pažymius ir dangstydamiesi žmogiškumu.

Kas nugalės – drąsa ar komformizmas – pamatysite patys. Nors filmas baigiasi taip, kaip dauguma siaubo filmų – baigiasi pabaiga be pabaigos. Šioje juostoje, kaip ir gyvenime, nėra absoliutaus gėrio ir blogio, o pergalės laikinos. Tačiau tai nereiškia, kad reikia pasiduoti, nuleisti rankas. Filmas genialus paprastumu, gebėjimu per detalę perteikti visumą – per konkrečią, rodos, labai lokalią autobiografiniais scenarijaus autoriaus motyvais paremtą istoriją kalbėti globaliai. Veiksmas plėtojamas sklandžiai ir įtraukiamai. Nuolatos perjungiami laikai – į sustojusį susirinkimo laiką įpinama praeities įvykių virtinė.

Visi personažai – ryškūs, išbaigti portretai. Kovų menais užsiimantis tėvas, auklėjantis kumščiu, bet nepakantus gudravimui. Panašus ir jo sūnus Filipas, bendraujantis su dar dviem atstumtaisiais – intelektualia ir sportiška mergaite Danka ir meniškos sielos Karoliu. Dankos tėvas dirba oro uoste ir nepasiduoda šantažui. Motina – rūpestinga gimnastikos trenerė. Karolio tėtis – buvęs astrofizikos profesorius. Iš dalies, atrodo, šiam vyrui trūksta stuburo, tačiau suprantamas ir jo aukojimasis dėl sūnaus ramybės. Jo žmona – „tėvynės išdavikė“, išvykusi dirbti į „supuvusių Vakarų“ laboratoriją.

Mokytoja sėja nesantaiką tarp mokinių, jų tėvų, nesuteikia reikiamo išsilavinimo, moko, kad galima viską pirkti ir parduoti, meluoti, dangstytis, graudinti, meilikauti, šantažuoti, nepaisyti moralės, žmogiškumo ir simuliuoti. Trijų vaikų tėvai atsisako nusižengti taisyklėms, atsilaiko prieš mokytojos gundymus, tad jų vaikams tenka paragauti įžūlaus mokytojos keršto. Mokytojos bausmės ir reikalavimai gana tiesmuki, akivaizdūs, o tai tik dar labiau sustiprina jai tarnauti atsisakiusių tėvų bejėgiškumo pojūtį. Akys prikaustytos prie ekrano, norisi caksėti liežuviu ir gniaužti kumščius.

Keista, tačiau tai – vienas retų atvejų, kai komiškumas nesugadina filmo, priešingai – tampa vienu jo privalumų. Komiški elementai leido režisieriui Janui Hrebejkui kalbėti gyvai ir nekuriant dirbtinės įtampos, draugišku, lengvu, kone žaismingu tonu išdėstyti dramatišką istoriją. Šioje kino juostoje atrasime nebanalių, ironiškų simbolių. Atomazgoje skamba eilės: „Kaltę verčia man visi, bet aš žinau, kalti visi kiti.“ Šis filmas šneka ir apie absurdą, apie neišsemiamą jo galią ir tironiją. „Mokytoja“ – filmas, sukurtas pagal tikrą istoriją. Jo pabaigoje sužinome, kaip toliau klostėsi užguitųjų vaikų likimai.

Nebūti gobšiais ir paniurėliais

Prisipažinsiu, nesu lengvų komedijų mėgėja ir nelabai suprantu prancūziško humoro. Tikrai stengiausi atsikratyti šio šališkumo ir nusistatymo, tačiau ši komedija man nepaliko didelio įspūdžio. Žinoma, ji paprasta ir optimistiška, nuteikianti pozityviai. Kiek šiurkštoka N-16 kategorijai priskirtina kalba ir gestai šioje komedijoje skambėjo ir atrodė organiškai, net ne vulgariai, o nuoširdžiai. Tačiau perspausta vaidyba, stereotipiniai tipažai, mano nuomone, jau seniai nebeprajuokina žiūrovų.

„Gobšius!“ – tai istorija apie smuikininką virtuozą Fransua Gotjė, kuris yra nepaprastai šykštus. Ši neigiama jo savybė atskiria jį nuo kitų žmonių, neleidžia jam susikurti šeimos, gerai sutarti su kaimynais. Tačiau naujoji orkestro violončelininkė Valeri ir staiga atsiradusi paauglė jo dukra į Fransua rutiną įneša daug keblumų, jausmų ir šansų pasikeisti. Valeri – kukli, emocionali ir gerokai sutrikusi mergina. Dukra Lora – tikras tikėjimo, vilties ir entuziazmo įsikūnijimas. Gotjė slepia savo ydą, nori būti kitoks, bet jam tai labai sunkiai sekasi. Smagu tik tiek, kad tai nėra visiška pasaka, kur niekšas supranta savo klaidas ir tampa priešingybe savo pradinei asmenybei.

Vis dėlto filmo struktūra gana standartinė. Istorija pasakojama nuosekliai: su pagrindiniu veikėju supažindinanti įžanga, pasiekiama kulminacija, sulaukiame atomazgos. Klišiniai ir teminiai sudedamieji filmo komponentai: truputis meilės, truputis graudulio. Įdomu, kad liūdnoji filmo dalis turėjo tam tikrų pirmo filmo teminių atgarsių. Galbūt tai – nauja, o gal labiau atgimusi, iš naujo išpopuliarėjusi tendencija. Juokingiausia dalis – iki maksimumo išpūstas Gotjė taupumas. Išjungtos šviesos, vakarienei – degėsis, skolos, akcijos, baigęs galioti maistas, kurioziški pasimatymai, desperacija neišleisti nė cento, rinkliavų dovanoms vengimas. Tiesa, kai kurie epizodai priminė animacinius filmukus. Tokį įspūdį kūrė Dany Boono ir Laurence Arné vaidyba – jų gestai, mimikos, pokalbiai. O kai kurie argumentai, veiksmų motyvai, siužeto posūkiai skambėjo ar atrodė itin pritemptai, netikroviškai, neįtikinamai.

Buvo ir netikėtų scenų, kurios ne tiek juokino, kiek maloniai stebino. Šalutiniai veikėjai galėjo būti ne tokie keisti, išprotėję, ne tokie šaržuoti. Tačiau per komediją nebūtina kvatoti. Iš dalies tai – aktuali komedija, pabrėžianti ir pajuokianti vartotojišką kultūrą, kalbanti apie tikrąsias šeimos, draugystės, pagalbos kitam vertybes, skelbianti, kad duoti – vadinasi, gauti.

Ir štai berašant šį tekstą man kilo mintis, kad visi, net ir šiuolaikiniai filmai, yra tam tikros stilizuotos pasakėčios. Labai tiesmukas moralas (nors net pasakėčios vaikams pateikiamos alegorine forma) nebūtų priimtinas nė vienam suaugusiajam. Tad filmų kūrėjams norint perteikti siūlančią, rekomenduojančią, raginančią žinią tenka būti subtiliems ir išradingiems. O kokias pamokas mums davė ši trijulė? Pirmas mokė vertinti gyvybę ir stebėti, skaityti kūno kalbą. Antras – kovoti už teisybę. Na o trečias – nebūti gobšiais ir paniurėliais.
 
 

Dalintis

Komentarai



Vardas:* 
El. paštas: 
Komentaras:*
 

Copyright © EkoIdėjos 2008 - 2009 All rights reserved.         CMS: easywebmanager