Eko energija Eko būstas Eko transportas Eko buitis Eko laisvalaikis Eko mada Eko pasaulis
Pradžia » Eko mada

Egidijus Darulis: Sunkiausia pagroti melodiją viena nata

2017-07-27

Ukmergiškis menininkas Egidijus DARULIS viena kūrybos rūšimi neapsiriboja, tačiau, kaip pats sako, niekada visko nedaro iškart. Būna, fotografuoja. Būna, tapo. Būna, koncertuoja ir groja dambreliu. Svarbiausia – kad kūryba būtų kam nors skiriama. „Sau niekas nekuria. Taip sakoma, bet tai tik laikinas nusistatymas. Ir kol taip yra sakoma – toks menininkas dar neužsiima jokia kūryba...“ – sako E. Darulis.

Užsiimate labai įvairia kūrybine veikla: esate virtuozas dambrelininkas, kuriate kalbos taisykles laužančią pankišką poeziją, drožinėjate, vaidinate, muzikuojate, tapote... Kaip visos šios veiklos Jūsų dienotvarkėje atranda savo laiką, kaip sugyvena kartu? Ar vis dėlto kuris nors iš šių talentų to laiko reikalauja daugiausia?

Išties aš niekada nedarau visko iškart. Būna metai, kai aš fotografuoju. Tiesiog – fotografuoju, o visa kita vos juda. Nė viena veikla niekada nebūna visiškai apleista, bet kai, tarkim, man ateina daugiau minčių tapybai – aš tapau. Tais metais sukuriu ištisą ciklą tapybos. Galiu iškart rengti parodą. Vėliausiai mane aplankė grojimas dambreliu. Brolis Tadas padovanojo gimimo dienos proga dambrelį ir pradėjau... Bet pasiekiau, palyginti su visomis meninėmis veiklomis, daugiausia.

Vis dėlto keletą metų labai daug treniravausi, lavinau įvairiausias technikas, buvau apleidęs tapybą, fotografiją. Iš visų veiklų viena jau sustabdyta (pati sustojo – stabdyti nereikėjo). Poezija. Suprantu, kad poezijos yra visur, todėl ją išreikšti žodžiais pasidarė keista. Kažkaip atrodo, kad savo gyvenimu, buvimu su šeima, bendru muzikavimu, tapyba, fotografija, bendravimu su žmonėmis ar tiesiog važiavimu dviračiu, sėdėjimu pavėsinėje savo kaime – viskuo dalyvauju pasaulio poezijoje. Netgi daugiau dalyvauju, nei dalyvaučiau, jei sėdėčiau prie stalinės lempos ir rašyčiau.

Kas nori skaityti mano poeziją, tegu susipažįsta su manimi – perskaitys. O ar supras, ar ne – nesvarbu. Mes tikrai neprivalome iki galo pažinti vienas kitą. Pakanka pajusti... Tam ir esame gyvūnai, vardu žmonės – suvokiame vienas kitą per kažkokią ypatingą būseną, kuri aplanko besikeičiant gestais, žodžiais, žvilgsniais, stuburo pakrypimu sėdint. Bendras portretas, tai ir daiktai, kuriuos aplink save dėliojame – jie išduoda apie mus, jie ir kuria tikrą poeziją, kurios niekaip neužrašysi. Nutapyti – lengviau...

Naujausioje savo miniatiūrų parodoje, kurią vis dar galima aplankyti Vilniaus Bernardinų bažnyčioje, naudojate originalią techniką – tapybos pagrindus, sukurtus iš įvairių augalų dalių: lapų, sėklų, žolynų. Kodėl pasirinkote būtent tokią techniką?

Šios technikos atsiradimo istorija labai graži ir romantiška: vėl mano brolis Tadas... Jis kartą vienai panelei (galbūt simpatizuodamas?) pradėjo siųsti be galo originalius laiškus, vokuose, senuoju paštu – ne elektroniniu. Jie nebuvo popieriniai, nors buvo gražiai įdedami į popierinį voką su ranka užrašytu adresu, priklijuotu pašto ženkleliu ir uždėtu mėlynu rašaliniu antspaudu. Tadas tuos laiškus lipdė iš įvairiausių augalinių dalykų.

Raudonas lapas – iš pomidorų žievelių, kitas švelniai vyšninis – iš rožių žiedlapių, vos krašteliais tarpusavy suklijuotų, peršviečiamų ir trapių. Trečias laiškas – iš česnakų masės, į kurią įtrinta pipirų. Prie kiekvieno tokio lapo – poetiški aprašymai. Pavyzdžiui, prie laiško iš rožių žiedlapių parašęs, kad jis skirtas pakelti nuotaikai, kai liūdna. Reikia per jį žiūrėti į saulę, tačiau ne ilgiau kaip po 1 minutę, tris kartus per dieną, padaryti pertraukas, šalutinis poveikis perdozavus – paraudusios, išsausėjusios akys.

Esame gyvūnai, vardu žmonės – suvokiame vienas kitą per kažkokią ypatingą būseną, kuri aplanko besikeičiant gestais, žodžiais, žvilgsniais, stuburo pakrypimu sėdint.
Prie laiško iš česnakų – aprašymas apie tai, kad jis skirtas pakelti apetitui, pastarąjį reikia išsiimti iš polietileninės pakuotės, kurioje jis buvo atsiųstas, lengvai įtraukti orą, pauostyti prieš valgį... Buvo ir miegui gerinti, ir linksmumui, ir visi iki vieno įspūdingo grožio ir be galo teigiami savo mintimis, švelniai humoristiniai.

Žavėjausi aš savo brolio idėjomis ir kartą pasakiau, kad jis, pagruntavęs tų blynelių laiškų vidurinę dalį, išgautų įspūdingus pagrindus miniatiūroms. Mat jis tuo metu bandė tapyti, todėl ir pasiūliau. Bet Tadas atsisakė – pasakė man, kad tapyba – tai mano sritis ir kad šią idėją jis man atiduoda. Aš iškart ėmiau minkyti blynelius. O kad būtų tvirtesni tapybai – naudojau tvirtesnius augalus ir klijus.

Kad tapybinės miniatiūros derėtų ir nenusileistų savo originalumu pačiam pagrindui – ėmiau ne tapyti aliejiniais dažais, o lipdyti iškilusias figūrėles, tarsi kurdamas keraminius pano. Pusė miniatiūrų įvairiais būdais jau išsilakstė iš namų. Stilistika palengva kinta. Žmonėms gal labiau patikdavo pirmosios mano miniatiūros, bet jos buvo sentimentalokos. Tai, ką kuriu šiandien, man atrodo gerokai vertingiau.

Parodoje yra viena ypatinga miniatiūra – „Bernardinų freskų likučiai“ – su topolių pūkais. Papasakokite jos istoriją.

Tiesiog tai mano mėgstamų vaizdų projekcija. Senųjų freskų likučiai kartais būna įspūdingesni už pačias freskas. Kaip jautriai laikas pertapo žmogaus kūrinius! Tokių švelnių ir subtilių linijų, tonų menininkams sukurti būtų labai nelengva. O ir gyvenimo neužtektų. Juk tas dūlėjimas, trupėjimas, blukimas, patamsėjimas – viskas, ką daro gamta su senomis vienuolynų sienomis, yra daroma šimtus metų. Lėtas, lengvas ir ramus freskų gyvenimas matosi kiekviename sienos pelėsio taškelyje.

Tai užburia ne mažiau nei vyrų švelniai atliekami grigališki choralai sename vienuolyne. Man pakako kelių apsilankymų La Vernos, Asyžiaus, Fiesolės vienuolynuose, o Lietuvoje – Bernardinų vienuolyne, ir išmokau pajusti tą lengvą laiko tekėjimą, kuris yra tiesiog tuščioje buvusių freskų sienoje...

Grįžkime prie dambrelių – o grojant jais technikos nesikeičia? Gal irgi kokią nors ypatingą grojimo manierą esate atradęs per savo dambrelininko karjerą?

Iš pradžių bandydavau ką nors pasivyti, aplenkti. Tobulinau greitą ritmą. Dabar viskas sudėliota į tinkamus stalčius. Kiekviena technika jau turi savo vietą. Sunkiausia yra pagroti ne greitą trankų ritmą, o čiurlenančią, organišką melodiją. Melodiją viena nata! Nuostabu – tai vienas iš daugelio įrodymų, kad žmonės, prikūrę milijonus žodžių, tam, kad susišnekėtų tarpusavyje ir kuo aiškiau suprastų vienas kitą, – būtent tais žodžiais ir apsunkina susišnekėjimą.

Turbūt viena neturtinga kalba, turinti ypač mažai žodžių, pavyzdžiui, modernioji anglų kalba arba aramajų, kuria kalbėjo Kristus, būtų tinkamiausia susišnekėti. Šios kalbos ypač menkos savo žodžių kiekiais. Mes nuo viduramžių paveldėjome natas garsams apibūdinti, melodijoms užrašinėti, bet dambrelis realiai negali groti kelių natų – jis savo virštoniais groja melodijas! Jos kitokios, bet vis tiek tai yra melodijos. Nebūtinai reikia viską pavadinti, įvardinti, juolab įvertinti, kad suprastum pats, ir juolab – bandytum paaiškinti kitam.

Kiekviena technika jau turi savo vietą. Sunkiausia yra pagroti ne greitą trankų ritmą, o čiurlenančią, organišką melodiją. Melodiją viena nata!

Turite ištisą dambrelių kolekciją. Galbūt yra naujų, išskirtinių egzempliorių, apie kuriuos norėtumėte papasakoti?

Kokių nors ypatingų, sakyčiau, neturiu, bet kiekvienas muzikos instrumentas, gyvenantis pas muzikantą, turi savo istoriją, nuotykį, gyvena subjektyvų savo gyvenimą. Smagiausias egzempliorius turbūt tas, kurį man nupirko draugas Vilniaus sendaikčių turguje. Ten vienas senelis pardavinėjo visokius gelžgalius, santechnikos raktus, reples, vamzdžius ir kitokius metalinius niekus, o kažkam gal ir ne niekus.

Tarp jų gulėjo dar vienas keistas gelžgalis – senas, stambus, grubiai pagamintas, surūdijęs, kalvio darbo dambrelis. Draugas, paklausęs to senelio, kiek kainuoja šitas daiktas, išgirdo klausimą: „O tu pats žinai, ką čia perki?“ Atsakė, kad žino, nes draugas tokius naudoja... Nupirko man už 5 litus.

Gali būti, kad tai itališkas scacciapensieri, nes tokių stambių dambrelių niekas neturi – tik italai (matyt, italų dantys stipresni ir nebijo didelės vibracijos). Bet gali būti ir lietuvių meistro darbas, nes esu matęs tokių Lietuvos teritorijoje archeologų atrastų dambrelių. Nedaug, bet ir Lietuvoje buvo milžiniškų dambrelių, jei išvis dambrelis gali būti milžiniškas – juk tai mažiausias pasaulyje muzikinis instrumentas.

Parodoje greta jūsų miniatiūrų kabo ir jūsų žmonos – Kristinos Darulienės – darbai. Kartu su ja ir koncertuojate. Ar tokie bendri projektai padeda kūrybai atsirasti lengviau? Ar vis dėlto menui reikia vienatvės?

Niekam šiame pasaulyje vienatvės nereikia. Jei jos reikėtų, tai ir būtų Dievas sukūręs vieną gyvybės rūšį ant plikos uolos. O dabar yra visai kitaip – nėra nė menkiausio mikrono šioje visatoje be gyvybės! Kūrybos nebūtų vienatvėje, nes ji vis dėlto kam nors skiriama. Sau niekas nekuria. Taip sakoma, bet tai tik laikinas nusistatymas. Ir kol taip yra sakoma – toks menininkas dar neužsiima jokia kūryba... O bendra kūryba, ypač šeimoje, taip pat – nuostabus dalykas.

Žiūrėti ne vienas į kitą, o viena kryptimi, kaip sakė Antuanas de Sent Egziuperi. Gal kartais taip nukenčia vaikai, kai abu tėvai repetuoja. Bet po to lieka dėkingi mums už nuotykius ir keliones po Lietuvą, ypač už keliones, skrydžius į kitas šalis. Dažnai tariamės, kad už koncertą būtų ne atlygis pinigais, o kad svečioje šalyje mus priimtų visus penkis – visą šeimą, ten apgyvendintų, pamaitintų ir parodytų mums kokį įspūdingesnį muziejų ar panašiai, nuvestų mus ten, kur būtų įdomu ir vaikams.

Tuomet mes visi, ne tik aš ir Kristina, visi – kartu su vaikais, liekame patenkinti kelione. Taip pat koncerto organizatoriai lieka laimingi, kad viską pavyko suorganizuoti finansiškai pigiau. O mums su Kristina būna smagiausia, kad nebūname eilinį sykį atėmę laiko iš savo vaikų, atvirkščiai – padovanoję smagią kelionę.

Kur miniatiūros tęs savo kelionę? Gal jau turite minčių naujiems darbams?

Kur tęs kelionę – negalvoju, bet žinau tik viena – kad lėtai didės jų skaičius. Labai palengva, kad nebūtų lengvų niekelių. Palengva keisis formos. Atsiras šiandien galbūt man vienam suprantami ženklai, tačiau visiems lengvai pajuntami ir patiriami – palyginimui, kaip tie žmonių gestai, žvilgsniai, stuburo pakrypimas sėdint, išdėlioti daiktai aplink jų šeimininką ir mimika be žodžių...

Tai, kas pasakoja daugiau nei apgaulingi žodžiai. Tapybos žymės ant augalinių blynelių – labiau pauzės ant pačios gamtos kuriamos Tapybos. Didžiausias dailininkas yra pats žemės burbulas, ant kurio mes čia kiurksome.
 
 
Dalintis

Komentarai



Vardas:* 
El. paštas: 
Komentaras:*
 

Copyright © EkoIdėjos 2008 - 2009 All rights reserved.         CMS: easywebmanager