Eko energija Eko būstas Eko transportas Eko buitis Eko laisvalaikis Eko mada Eko pasaulis
Pradžia » Eko mada

Režisierius Žilvinas Vingelis: "Teatras yra toks, kokia tuo metu yra visuomenė"

2017-11-23

Buvo įteikti Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio apdovanojimai. Nominacijos „Geriausia spektaklio muzika“ laureatu tapo akordeonistas Tadas Motiečius, už muziką Vilniaus teatro „Lėlė“ spektakliui „Lila: Slaptas Demiurgo žaidimas“. O geriausio režisūros debiuto nominacija įteikta šio spektaklio režisieriui ir scenarijaus autoriui Žilvinui VINGELIUI. Spektaklį „Lila: Slaptas Demiurgo žaidimas“ Vilniaus teatre „Lėlė“ galėsite pamatyti gruodžio 30 d. 18.30 val.

Minėjote, kad nuo skirtingus žanrus (gyvos muzikos, šešėlių, lėlių teatro ir šiuolaikinio šokio) jungiančio spektaklio „Lila: slaptas demiurgo žaidimas“ jus daug kas atkalbinėjo. Ar dažnai neklausote patarimų?

Dabar sąmoningai stengiuosi neklausyti. Iš pradžių, žinoma, tenka. Jeigu kurso vadovas protingas, tai bent iš dalies supranta, kad jaunystė gali būti ir jam pačiam, ir teatrui naudinga. Suprantu, kad iš pradžių turi pažinti teatro taisykles, persukti laikrodžius pagal režisieriaus ar aktoriaus profesiją, bet tuo būdu iš kartos į kartą per kurso ir teatro vadovus perduodamos ir tam tikros tradicijos.

Lyg ir viskas keičiasi, bet velkasi kažkokia tradicinio teatro linija. Net ir šiuolaikinių režisierių – tradicijų laužytojų – spektakliai atrodo per tvarkingi. Nugalėti mokyklą savyje yra sunki užduotis.

Šiuo metu moksle kuri nors viena sritis ar disciplina atskirai nebetenka prasmės. Viskas maišosi: skirtingos sritys, būdamos autonomiškos, pasiekia ribą, kai reikia pradėti jungtis su kitomis sritimis. Tai vyksta ir mene. Atrodo, yra daug teatrališkesnių performansų už spektaklius, kurie kartais visiškai performatyvūs ir nieko juose nevyksta.

Viskas tampa atviru diskusijų objektu, kvestionuojamos žanrų ir net skirtingų meno sričių ribos. Vertinant visą kultūrinį palikimą kaip klasiką – režisieriai dalijasi į dvi sritis. Stengiasi tą klasiką dekonstruoti, sugadinti, sumaišyti, kad žiūrovas sutriktų ir nebesuprastų, kas vyksta, arba ją koliažuoti, jungti skirtingus žanrus, kurti kažkokią naują kokybę iš to, kas galbūt jau anksčiau buvo sukurta. Aš pats labiau linkčiau prie antrųjų.

Jums neatrodo, kad, jungiant labai daug dalykų, didėja grėsmė praslysti paviršiumi?

Atrodo. Bet teatras yra toks, kokia tuo metu visuomenė. Be to, labai daug yra tokio inertiško, sumeluoto gylio. Tarkim, vaidiname klasiką, kuri pati jau yra gili, ir daugiau tarytum nieko nebereikia...

Gal problema kyla ne tiek dėl gylio, kiek režisūros ir nesąmoningumo. Dar kenkia noras nustebinti ir statyti spektaklius, siekiant kai kam ką nors įrodyti apie save, kaip režisierių, o ne apie temą. „Lilą...“ stačiau ne tiek žiūrovams, kiek norėdamas pačiupinėti skirtingus žanrus. Daug klaidų padariau, bet iš to pasimokiau. Daug ką pataisėme, matau, kaip spektaklis gerėja ir judu toliau.

Spektaklis yra be žodžių, bet susidaro toks įspūdis, kad žodžiai jums yra svarbūs.

Man svarbios mintys, ne žodžiai. Žodžiai svarbūs tik dėl kūrybinės komunikacijos. Juk nepaneigsi, kad teatras yra kolektyvinis menas. Reikia atrasti būdą, kaip savo sprendimus paaiškinti, kaip iš skirtingų pusių prieiti prie idėjos. Nebent turi komandą, kuri labai tavimi pasitiki... Vis dėlto pastebėjau, kad tie, kurie remiasi tik vaizduote, labai neilgai teatre išbūna – juos suėda aktoriai.

Manau, rašytojai, kompozitoriai, režisieriai, aktoriai galbūt ir renkasi tokias profesijas, kad praplėstų komunikacijos ribas. Turbūt kiekvienas menas yra bėgimas nuo vienatvės, bandymas ją nugalėti.

Atrodo, kad „Liloje...“ gana ryški vienatvės linija. Kiek svarbi jums ši tema?

Jeigu nebūtų vienatvės, veikiausiai niekas nesiimtų menų, ypač teatro. Problema ta, kad mūsų komunikacinės priemonės labai siauros. Mes tegalime pasišnekėti apie buitį ir orą. Labai sunku atrasti žodį tam, kas iš tikrųjų svarbu. Esame tam tikra prasme uždaryti savo galvose, tokiose kolektyvinėse vienatvėse. Kiekvieną dieną susitinkame, bet vis rečiau pasakojame, kas ką sapnuoja ar jaučia. Tampa banalu apie tai kalbėti.

Manau, rašytojai, kompozitoriai, režisieriai, aktoriai galbūt ir renkasi tokias profesijas, kad praplėstų komunikacijos ribas. Turbūt kiekvienas menas yra bėgimas nuo vienatvės, bandymas ją nugalėti. O Demiurgas, pagrindinis spektaklio veikėjas, vienareikšmiškai vienišas. Jis daro tai, apie ką dabar ir kalbu – kuria pasaulį dėl to paties, dėl ko aš stačiau tą spektaklį.

Demiurgas jūsų spektaklyje turbūt ir yra kaip režisieriaus „alter ego“?

Tik jis pabaigoje padaro tai, ko režisierius negali – persikelia į savo sukurtą pasaulį.

Prieš pusmetį minėjote, kad menas nekeičia pasaulio, kad jis yra tik paprasčiausia terapija. Kodėl manote, kad terapija nekeičia pasaulio?

Nes jo nepakeisi. Mes galime šnekėti apie pasaulio keitimą kiek tik norime, bet visada yra užkoduotas tam tikras cikliškumas. Visa, ką mes galime padaryti – tai tik šiek tiek prisitaikyti arba vos vos pagerinti savo laiką ir vietą, kurioje esame. Pasaulio iš principo nekeičia net karas, nes jis yra užprogramuotas. Jis – pasaulio naratyvas. O kaip gali pjesės siužetinis vingis keisti pačią pjesę? Juk jis ir yra pjesė.

Be to, minėjote, kad jūsų amžiaus žmogui labai greitai gali pasikeisti požiūris į viską. Ar pasikeitė?

Ne iki galo. Bet jau pats noriu tą požiūrį persvarstyti, nes per šiuos metus, nuo „Lilos...“, pasaulis labai pasikeitė. Užsidarę repetavome iliuziškumą pagal visokius indų mitus, skaitėme Fiodorą Dostojevskį... O dabar kiek visko vyksta. Tai, kas atrodė kaip padriki įvykiai, per metus susijungė į vieną didžiulį siaubo mitą. Vėl Europa skirstosi į vienkiemius.

Pasauliui atsibodo būti mažam. Vėl atsiranda nacionalizmas: patys statome sienas, kad po to jas griautume. Artėja ketvirta pramonės revoliucija, ir gal pusės profesijų nebereikės. Mano sesė, dvyliktokė, nežino, kur stoti, nes sunku nuspėti, kas bus po penkerių metų. Menuose saugiau, jie visada bus... Tad bandau sąmoningai persiorientuoti. Bei linkstu į koliažavimą ir pasąmoniškumą teatre. Manau, išsaugoti vidinį naratyvą šio išorinio chaotiško realizmo kontekste yra gyvybiškai reikalinga mums išlikti.

Iš baimių, sapnų, psichozių galime suprasti, kas žmogui nutiko vaikystėje. Tad tai – dar tikslingesnė, prasmingesnė kalba už literatūrinę. Ir tai yra teatro tikslas. Rasti vaizdo, garso, vėjo, oro drebėjimo santykį, kuris atlieptų tūkstančius metų mus gąsdinančias ar persekiojančias temas.

Pasąmoniškumą? Gal galite patikslinti?

Žodis „pasąmonė“ mene pradėtas vartoti kažkaip nuvalkiotai. Reikėtų pabrėžti, kad ne kiekviena nesąmonė yra pasąmonė. Tai yra normalus mokslas – archetipinių vaizdinių kalba – į kurį reikia pasigilinti. Žmogaus psichologija vystėsi daugybę laiko. Ar skaitytum sapną, kurį sapnuoja F. Dostojevskio „Juokingas žmogus“, ar sapną, kurį sapnuoja graikų veikėjai – sapnų realybė panaši tarpusavyje.

Iš baimių, sapnų, psichozių galime suprasti, kas žmogui nutiko vaikystėje. Tad tai – dar tikslingesnė, prasmingesnė kalba už literatūrinę. Ir tai yra teatro tikslas. Rasti vaizdo, garso, vėjo, oro drebėjimo santykį, kuris atlieptų tūkstančius metų mus gąsdinančias ar persekiojančias temas. Norėčiau tikėti, kad teatras – literatūrai lygiavertė sritis, o ne literatūros rezultatas. Vis dėlto po mėnesio laukia literatūrinio spektaklio premjera.

Kas tai bus?

Kartu su Baltijos kameriniu operos teatru statome džiazo spektaklį „Sonio bliuzas“ pagal Jameso Baldwino novelę. Bare, džiazo klube, vyksta džiazo koncertas. Staiga persikeliame į vieno iš klausytojų protą ir keliaujame per jo prisiminimus, per tai, ką jam sukelia koncertas. Padavėja staiga tampa jo motina, muzikantas – broliu. Čia vėlgi mane domina žanrų samplaika, prisiminimų, praeities nuoskaudų, proto bandymo pažinti save keliaujant per prisiminimus bei vaizduotės temos.

Lyg atmintis ir protas būtų skirtingi žmoguje tūnantys personažai. Ne tik nepažįstantys, bet ir negalintys iki galo pažinti vienas kito. Spektaklyje gausu gyvos džiazo muzikos, jame groja geriausi man žinomi savo kartos džiazo muzikantai, vaidina puikūs aktoriai. Šiuo metu ruošiamės premjerai.

Grįžtant šiek tiek atgal, kaip jūs žiūrite į tai, kad žmonės, regis, sapnuoja vis mažiau?

Nesapnuoja mažiau, tik vis rečiau pamena sapnus. Gal esi užsimiršęs kažkokiuose buitiniuose darbuose, atsiriboji ir nebegyveni to pasąmoninio gyvenimo, neigi jį ir neturi kada apie tai pagalvoti. Tokiu atveju žmogus dažnai pradeda jaustis šiame pasaulyje kaip svečias. Mažėja pasitikėjimas, jaučiasi labiau priklausomas nuo aplinkinių. Skursta, nes sapnų trūkumą kompensuoja svetimais sapnais.

Kristupas Sabolius knygoje „Įsivaizduojamybė“ Holivudą vadina svetimų sapnų fabriku ir rašo, kad mitologinius archetipus po truputį keičia XXI a. vaizdiniai ir klišės. Mes dažnai savo gyvenime patiriam déjà vu ne dėl sapno, o dėl filmo. Pradedame gyventi svetimuose sapnuose, tose holivudinėse konstrukcijose. Tos primetamos vaizdinės klišės skurdina sapnų pasaulį. Apie tai verta pamąstyti – tai praturtina mūsų buitinę realybę, visus tuos pokalbius apie orą ar kada kas kur pavėlavo. Vis dėlto man tai įdomu dėl to, kad daug kas neįdomu šitame realiame pasaulyje.

Pagrindiniai dalykai, kuriuos G. Varnas turbūt visam mūsų kursui perdavė – tai pagarba profesijai, nenoras eiti lengvesniais keliais ir principingumas.

O ką galėtumėte papasakoti apie studijas pas Gintarą Varną ir savo, teatro režisierių, kursą?

Mes dar visi kartu keturiese studijuojame magistrantūrą. Kiekvienas santykį su teatru, su savimi ar galų gale su mokytoju Gintaru Varnu turi kitokį. Labai gerbiu savo kurso draugus. Mūsų kurso vadovas labai atsakingai žiūri į šį darbą, tad mokslai – rimti. Tačiau su geru mokytoju santykis panašus kaip su rūpestingu tėvu – ambivalentiškas. Viena vertus, myli jį, kita vertus – kovoji su juo, nemėgsti jo atspindžių savyje.

Sąmoningai bėgi nuo to. Gal apibėgęs didžiulį ratą sugrįši. Tai ir yra teigiamas G. Varno pedagogikos padarinys, nes jis verčia mąstyti ir pasirinkti pačiam. Jis labai stipriai parodo savo profesinį matymą, kuris yra motyvuotas, turintis daug niuansų, tad norėdamas nuo jo nutolti, su juo ginčytis ar oponuoti turi susikurti adekvačiai stiprią poziciją. O pagrindiniai dalykai, kuriuos G. Varnas turbūt visam mūsų kursui perdavė – tai pagarba profesijai, nenoras eiti lengvesniais keliais ir principingumas.
 
 
Dalintis

Komentarai



Vardas:* 
El. paštas: 
Komentaras:*
 

Copyright © EkoIdėjos 2008 - 2009 All rights reserved.         CMS: easywebmanager