Eko energija Eko būstas Eko transportas Eko buitis Eko laisvalaikis Eko mada Eko pasaulis
Pradžia » Eko pasaulis

Ar šnipai gali būti efektyvesni net ir už mokslininkus? Technologijų srities superšnipo istorija ir įspūdingi jo pasiekimai

2017-09-12

Kam išradinėti savo, jei technologijas galima pavogti. Buvo paskaičiuotas pramoninio šnipinėjimo efektyvumas.

Kam šaliai nuosavi išradimai, jei viską galima nukopijuoti iš kaimynų? Šis klausimas dažniausiai aptarinėjamas, kalbant apie Kiniją, kur į kosmosą skraido rusiškų „Sojuzų“ kopijos, bėgiais važinėja levituojantys traukiniai, įtartinai panašūs į vokiškus Transrapid, o geriausi naikintuvai padaryti pagal Su-27 arba F-22.

Nukopijuoti iki milimetro

Negalima būtų sakyti, kad klausimas visiškai nesusiję ir su Rusija. Kai Maskvoje VDNH rūmuose buvo atidaroma išradimų ir atradimų paroda „Rusija daro pati“, pavadinimui paimta vienas iš abreviatūros RDS-1 – pirmosios sovietinės atominės bombos – šifravimų. Tiesa, ji buvo pagaminta pagal amerikiečių „Storulio“ (Fat Man), numesto ant Nagasakio, pavyzdį (už brėžinių vagystę JAV sutuoktinių Rosenbergų porai įvykdyta mirties bausmė, ir pačiu vagystės faktu nedaug kas abejoja). Šios bombos gabenimui sukurtas sovietų bombonešis Tu-4 – „supertvirtovės“ Boeing B-29 klonas: sovietų angaruose po karo liko keturi tokie lėktuvai ir Tupolevo KB buvo pavesta atkurti juos paraidžiui. Netgi kai ardydami lėktuvus inžinieriai pamatė, kad elektrinių laidų diametrai matuojami colio dalimis, kurias verčiant į milimetrus, būdavo gaunami visiškai neapvalūs skaičiai, neįprasti sovietinėms gamykloms, kuriose naudojama metrinė sistema, buvo nuspręsta, užuot ieškojus standartinių analogų, kopijuoti viską tiksliai.

Šnipus domino ne tik raketos Jei tau kas nors grasina superginklu, svarstymai apie intelektualinę nuosavybę pasitraukia į antrą planą. Tačiau ginklais reikalas nesibaigė. Pavyzdžiui, pagrindiniam „atomininkui“ I. Kurčiatovui už bombos sukūrimą padovanotas automobilis ZiS-110 buvo prieškarinio amerikiečių ⁠Packard 180 kopija. Kaip ir kitos sovietinės mašinos – nuo „Pobedos“ (vokiečių Opel 1938 m.) iki „Moskvičių“ ir „Zaporožiečių“. Sovietų pramonė klonavo ir automobilius ir fotoaparatus (FED – tai Leica, o „Kiev“ – Contax), ir netgi kažkodėl anglišką kompaktinį lygintuvą. Ar tokia sistema gyvybinga? Ir ar stipriai tokie technologiniai skoliniai veikia šalies gyvenimą?

Savas inovacijų žmogus

Du ekonomistai, Erikas Meyerssonas iš Stokholmo ekonomikos mokyklos ir Albrechtas Glitzas iš Pompeu Fabra universiteto Barselonoje, pažvelgę į Stasi – Rytų Vokietijos žvalgybos tarnybos – archyvus, išvydo galimybę išnagrinėti abu šiuos klausimus. Nuo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio iki Berlyno sienos griuvimo 1989 metais VDR pramoniniu šnipinėjimu buvo užsiimama pramoniniais mastais: vien etatinių darbuotojų Stasi mokslo ir technikos skyriuje buvo apie tris šimtus.

Rytų Vokietija turėjo savo technologijų srities superšnipą Rytų Vokietija turėjo savo technologijų srities superšnipą, menkai primenantį Jamesą Bondą, – tai fizikas Hansas Rehderis, viduriniosios grandies vadybininkas Vakarų Vokietijos kompanijoje Telefunken. Jis organizavo nuolatinį techninės informacijos nutekinimo iš Vakarų į Rytus kanalą – šiuo kanalu buvo perduodami išsamūs nuo radiacijos apsaugotų tankų brėžiniai, ir, kas svarbu, daugybę civilinių technologijų, nuo radijo imtuvų iki kompiuterių procesorių.

Rehderį užverbavo 1957 metais, kai 45 metų amžiaus fizikas skendo skolose, ir iki 1985 metų – tai yra, ištisus 28 metus – jis dirbo, išvengdamas demaskavimo. Jo šnipinėjimo karjeros (ir ne tik jos) detalės paaiškėjo atsitiktinai, tik kai Stasi dokumentai dešimtajame dešimtmetyje buvo išslaptinti. Tyrimo autoriams pasisekė, dėl to, kad žvalgyba skrupulingai dokumentavo visus agentų pranešimus ir nespėjo jų sunaikinti: Meyerssono ir Glitzo žinioje atsidūrė 189 725 tokios techninio šnipinėjimą ataskaitos, atsiradusios 1968 – 1989 metais ir jau suskaitmenintos.

Dokumentai buvo žymimi raktiniais žodžiais, todėl mokslininkai visų pirma ėmėsi analizuoti tokių žymių dažnį, kad būtų galima suprasti, kokią informaciją dažniausiai medžiojo šnipai. Būtų galima tikėtis, kad tai kokių nors raketų brėžiniai, tačiau didžiojoje dalyje pranešimų – 100 tūkstančių iš 189 – kalbama apie elektroniką biuro techniką ir kompiuterius. JAV ir kitos Vakarų šalys (įskaitant ir Vakarų Vokietiją) susitarė į VDR neeksportuoti ne tik ginklų, tačiau ir „dvejopos paskirties technologijų“, įskaitant visko, kas susiję su kompiuteriais, todėl įrengti biurą ar telefonų stotį jau buvo keblu. Toliau yra chemija (33 tūkstančiai pranešimų) ir energetika (23 tūkstančiai), arčiau sąrašo galo – technologijos, susijusios su maistu, tabaku ir juvelyrika: informacija apie cigarečių kimšimą ir sužadėtuvių žiedų štampavimą irgi buvo gaunama, rizikuojant gyvybe.

Vogti ar išradinėti?

Ar visi šie pranešimai šaliai pravertė? Autoriai analizės objektu pasirinko sudėtingą ekonominį parametrą TFP („bendrasis faktorinis produktyvumas“): jis atsako į klausimą apie tobulesnės technikos įtaką darbo efektyvumui. Rytų Vokietija pagal šį rodiklį visada atsiliko nuo Vakarų Vokietijos (vidutinis skirtumas prieš pat Berlyno sienos griuvimą – 189%), tačiau kai kuriose srityse, tarkime, elektronikos, skirtumas siekė 500%.

Prieš Berlyno sienos griuvimą VDR ir VFR tobulesnės technikos įtaką darbo efektyvumui skyrėsi 189% Mokslininkai turėjo 20 metų statistiką, todėl galėjo atsekti priežasties pasekmės ryšius – kaip šnipų susidomėjimas viena ar kita tema keičia TFP. „Mūsų rezultatai rodo ženklią pramoninio šnipinėjimo ekonominę naudą“, – sąžiningai pripažįsta autoriai. Be šnipų 189 procentų atotrūkis būtų 6,3% didesnis, kas išreiškus pinigais reikštų milijardus eurų kasmet.

Kitas reikalas, kad būdavo panaudojama santykinai nedaug šnipų radinių, pažymi autoriai: didžioji dalis atasakaitų jokių pasekmių neturėjo, o tūkstančiai inžinierių, kopijavusių radinius tiesiog todėl, kad jie buvo laikomi svarbiais Vakaruose, dirbo tuščiai. Antras šalutinis efektas – didėjant šnipinėjimo aktyvumui, šalyje buvo mažiau užsiimama originaliu mokslu.

Vienas iš svarbiausių pramoninio šnipinėjimo efektų – mažiau užsiimama originaliu mokslu. Autoriai nusprendė pažiūrėti, kaip kito įvairių sričių patentų paraiškų skaičius Vakarų ir Rytų Vokietijoje. Pavyzdžiui, devintajame dešimtmetyje tokių paraiškų, susijusių su kompiuteriais ir elektronika, ėmė ryžtingai daugėti VFR, o VDR, atvirkščiai, kreivė linksta žemyn. Tas pats pasakytina ir apie automobilius ir mašinų gamybą. Paaiškinimas paprastas: jei kiekviena doičmarkė, išleista pramoniniam šnipinėjimui, suteikia garantuotą grąžą, tai skirti lėšas savarankiškiems tyrimams – nuostolinga. Duodamas interviu Harvard Business Review, Meyerssonas vadina tai „kokaininiu moksliniu tiriamuoju darbu“: tai yra patikimas būdas pasijusti stipriu ir efektyviu greitai, bet inovacijų įrankiai ilguoju laikotarpiu neplėtojami.

Kas regi save kaip nuolatinius atsilikėlius, šalims, kurios neplanuoja niekada tapti technologių lyderiais, pramoninis šnipinėjimas gali būti naudingas. Bet siekiant būti technologijų lyderiu, nežinia ar šnipinėjimas padės.
 

B. Kozlovsky
colta.ru mokslo skilties redaktorius
republic.ru
 
Dalintis

Komentarai



Vardas:* 
El. paštas: 
Komentaras:*
 

Copyright © EkoIdėjos 2008 - 2009 All rights reserved.         CMS: easywebmanager