Eko energija Eko būstas Eko transportas Eko buitis Eko laisvalaikis Eko mada Eko pasaulis
Pradžia » Eko pasaulis

Nebemokame priimti skausmo

2017-11-14

Medicina mus atitolino nuo skausmo. Nuolatinė anestezija mus įtikina, kad išsivadavimas iš fizinio skausmo zonos turįs tiesiogiai persikelti ir į socialinę sferą.

1794 m. Geothe rašo savo naujajam bičiuliui Schilleriui į Jeną, kviesdamas apsilankyti pas jį Veimare. Daugelio negalavimų kamuojamas Schilleris mielai priima kvietimą, tačiau su viena sąlyga: „Prašau tik nelemtos laisvės pas Jus sirgti.“

Ar šiandien galėtume kažką panašaus įsivaizduoti? Veikiausiai išvis niekur nevažiuotume: kad nebūtume našta kitam ar patys bijodami būti silpni. Arba negalavimus numalšintume ne per maža vaistų doze. Nuo to laiko, kai mūsų pašonėje atsirado medicina su receptais nuo visų ligų, mes užmiršome, kaip priimti skausmą.

Nuolatinis narkotizavimas

Užbėgant už akių nesusipratimams: nė vienam pacientui nevalia atimti galimybės vartoti nuskausminamuosius. Čia kalbu ne apie dantų skausmą, chroniškus nugaros skausmus ar migreną. Tačiau noriu atkreipti dėmesį į tai, kad patikimų būdų įveikti tokius nusiskundimus egzistavimas žymi proceso, kuris iš esmės keičia mūsų skausmo suvokimą, pradžią. Bemaž kiekvieną fizinį skausmą įmanoma kontroliuoti farmakologinėmis priemonėmis. Tačiau tai ne riba – įsivaizduojama, kad būsią įmanoma numalšinti net ir dvasinį skausmą.

Toks suvokimas daro poveikį ir visuomenei bei jos santykiui su skausmu, peržengiančiu fizinį ir dvasinį matmenis. Ir čia mąžta pakantumas kančiai. Antai politinis kompromisas kaip nepalaužiama skausmo vengimo strategijos paradigma yra socialinis asmeninės kasdienės anestezijos atitikmuo. Visų prieštarų išlyginimas siekiant išvengti skausmingų susidūrimų veda į nuolatinį politinį narkotizavimą. Taip asmens bodėjimasis skausmu persikelia į socialinę plotmę.

Keista, tačiau nūdienos žmogus ne visiškai išstūmė skausmą iš savo patyrimo lauko. Galima sakyti, jis domestikavo skausmą, – į savo gyvenimą jį įsileisdamas laisvalaikiu (būtent laisvalaikiu!) ir paversdamas gyvenimo būdo dalimi: vakarais, užvėręs darbovietės duris, arba ankstyvą rytą šiaip jau skausmui nepakantus žmogus kamuojasi ant bėgimo takelio, treniruoklių salėje, lediniame ežere arba užsimiegojęs bėgte kyla miško takeliu. Jis tai apibūdintų ne kaip kančią, bet veikiau kaip susirūpinimą savo gerove. Jis tai daro laisva valia, tačiau priešintųsi, jei kas nors jį verstų. Jis žino, kad už tai laukia atpildas – tvirtesni raumenys ar atsipalaidavimas. Arba jis mano (nors tai išgirdęs vargiai pritartų), kad tai padės vėl pajusti save ir savo kūną.

Nuolatinės anestezijos prieinamumas iš tiesų veda prie to, kad žmogus praranda kūno, sielos, taip pat ir visuomenės kaip suformuotos ir formuojamos esybės pojūtį. Skausmas juk nėra vien beprasmė kančia. Nors kentėjimas neišpildo jokio aukštesnio tikslo ir kančioje žmogus netampa geresnis, tačiau skausmas yra iškreipta kūno arba dvasios kalba. Todėl išmokti ją suprasti ir išsiaiškinti reikštų suprasti, kas nepriimtino dedasi tokio organizmo – ar individo, ar visuomenės – viduje.

Visagalybės fantazijos

Nuskausminimas – ne nūdienos išradimas (mūsų amžininkai tik ištobulino šį metodą). Taigi anestezija yra veikiau kultūros istorijos konstanta: žmogus siekia išvengti skausmo. Paulis Valéry XIX amžiaus pabaigoje sukurta mesjė Teste figūra, vis dar skendinti nebylioje kančioje, priklausė fin de siècle (šimtmečio pabaigai) su jos žymiosiomis saulėlydžio vizijomis. Sykiu jis buvo naujojo amžiaus pirmtakas, mat jo perdėtą jautrumą skausmui lydėjo visagališkos fantazijos kartą ir visiems laikams tą skausmą įveikti. „Aš nugaliu viską – išskyrus savo kūno kančias, kai jos peržengia tam tikrą ribą. Ir vis dėlto čia turėčiau pradėti. Nes kančia reiškia sutelkti į kažką didžiausią dėmesį.“

Praėjus keturiasdešimčiai metų po „Mesjė Teste“ parašymo, Ernstas Jüngeris savo esė „Apie skausmą“ (1934) suformulavo klaikų sakinį, iš kurio sklido vien neapykanta Valéry jusliškumui. Pusiaukelėje tarp dviejų pasaulinių karų jis propagavo kareivių anesteziją kaip priemonę patobulinti žudymo aparatą: dėl skausmo įveikimo būtinybės „jautrumo zona privalo būti išpjauta iš gyvenimo“. XX amžiaus gale farmakologija sukūrė vaistų kasdieniam vartojimui.

Taip per trumpą šimtmetį žmogus pavirto į narkotizuotą gyvūną, mažiau atsparų skausmui už bet kurią kitą gyvą būtybę. Tačiau skausmas mūsų neapleidžia, ir anaiptol ne vien sporto salėse. Skausmas yra būties pradžioje ir pabaigoje. Ir kiekvienas išstumtas, numalšintas, užgniaužtas skausmas grįžta slaptu pavidalu.

Ar nepažįstamumo baimė neatspindi sykiu ir savo paties svetimumo susvetimėjusiame kūne baimės? Ir ar kalbos apie pasaulio painumą nėra pirmiausia madingos laiko dvasios padiktuotas gudrus manevras, idant nereikėtų pažvelgti į painiavą savo paties dvasios gelmėse?

Suintensyvėjęs skausmo patyrimas

Taigi ką reikėtų daryti? Ar mums būtinas didesnis jautrumas? Vargiai. Nes, šiam didėjant, sykiu mažėjo pakantumas skausmui – visuomenėje, politikoje. Kas tuomet? Rašytojai ne visada geri patarėjai, tačiau kartais jiems pavyksta sudėtingus dalykus išdėstyti aiškiais žodžiais. Štai Rainaldas Goetzas apie skausmą kalba nuožmiai, bet kartu aiškiai: „Ten, kur skauda, spausk stipriau, kol skausmas bus toks veriantis, kad jį suprasi.“ Iš skausmo pojūčio jis tikisi (kaip ir mesjė Teste) didesnio suvokimo intensyvumo.

Tad intensyvesnis skausmo potyris pradžioje nėra toks blogas dalykas, jei tik neveda prie beatodairiško siekio nedelsiant pašalinti visus dirgiklius. Tai reikštų iškęsti prieštaravimus ir netikrumą, susijusį su tuo, kad daug kuo ar viskuo nuolat abejojama. Tai reikštų nevengti konfliktų sukelto skausmo, nesiekti skubotai išsilaipinti saugioje niekieno žemėje, bet tiek pakęsti sumaišties keliamą nepatogumą, kol jis įgaus atpažįstamus kontūrus. Taigi išlaukti, „kol skausmas bus toks veriantis, kad jį suprasi“.

Žmogui, kenčiančiam danties skausmą, tokios naštos verčiau neužkrauti. Čia labiau padėtų analgetikai. Tačiau visuomenės kūnas turi būti pasirengęs kančiai. Visuomenės kūno skausmo negalima narkotizuoti, jį galima tik suprasti, ir kiek įmanoma geriau.

Tačiau supratimas – atskira tema. Pirmiausia reikia rasti žodžius. Tačiau čia prasideda visi sunkumai, kuriuos kadaise gražiau nei kas kitas aprašė Virginia Woolf. Žiūrėk, įsimyli paprastutė mokinukė, – iš jos lūpų liete liejasi Shakespeare‘o ar Keatso žodžiai. Bet kai kenčiančiam žmogui prisireikia apibūdinti galvos skausmą, kalbos šaltinis beregint išsenka. „Jis priverstas pats susikurti žodžius, ir savo skausmą imdamas į vieną ranką ir gumulą gryno garso į kitą, jis turi juos taip suspausti, kad galiausiai išeitų visiškai naujas žodis.“ Kuris dargi būtų šmaikštus, užbaigia Virginia Woolf.

Nauda būtų dvejopa: tai, kas įžodinama, kad ir kaip painiai, praranda savo demonišką galią. Nors netampa iškart patogu, bet užtat konkretu. O jei iš skausmo kilęs žodis dargi šmaikštus – juo geriau. Juokas savaime išsklaido staigaus pagydymo reikalaujančios savigailos tironiją.

 
Vertė Dangė Vitkienė
Dalintis

Komentarai



Vardas:* 
El. paštas: 
Komentaras:*
 

Copyright © EkoIdėjos 2008 - 2009 All rights reserved.         CMS: easywebmanager